Kūryba

Antradienis, 16 Lapkritis 2010 20:19

Teresė Ūksienė

PARYMOSIU

Keičias kloniai, miškai...
Tie keleliai keliai!
Kur? Kada
vieną kartą sustosiu?
Eglės, uosiai, beržai,
tarpe jų – ąžuolai –
prieš kelionę
prie jų parymosiu...

Daug berželių baltų,
susikibę ratu –
tarsi šokiui
sudarę ratelį.
Liemenėliai liekni,
vai baltai išprausti!
Kepurėlės,
nusvirusios, žalios.

Akimis glostau juos,
širdimi taip džiaugiuos
ir vežuosi
į tolimą kelią.
Saugo mišką antai,
Eglės, Žalčio vaikai –
sesę Drebulę
saugo berželiai…

NEAPLEIS

Šalies gražesnės
kaip Tėvynė
širdis nerado
ir neras.
Ne veltui bočiai
narsiai gynė!
Ir ainių ainiai
ją atras.

Atras prie Nemuno,
Dubysos,
prie Nidos,
Kuršmarių, Neries.
Nors ir apeitum
Žemę visą,
šalies nerastum
gražesnės.

Čia jazminais
birželis kvepia.
Skardus gegutės čia
- Ku – kū…
Tėvų ir protėvių
čia kapas.
Kapai brolelių.
Karžygių.

Krauju už Laisvę
sumokėta…
Birželis kvepia
jazminais…
Laisviems būt
Dievo pažadėta –
Jis mūsų niekad
neapleis!

 

Marė Lyda Voroneckaja

KRAŠTIEČIAMS

Mus sieja tai,
Kad gimėm ir
Užaugome
Šilalės rajone.

Ir nors dabar
Gyvenam kas Paryžiuje,
Kas Londone,
O kas Kaune -

Mes esame ir liksim
Amžiams krašto šio vaikai,
Su savo rūpesčiais,
Problemomis, vargais.

Kur mes bebūtume –
Gimtinės kloniai prieš akis.
Svajonėse į tėviškę
Vis veržiasi širdis.

Takais vaikystės
Noris mintimis bėgiot,
Prie kelio į sunaikintą
Tėvų sodybą parymot.

Todėl kraštiečiais
Mes vadinamės visi –
Šilalėje gyvenantys
Ir atkeliaujantys
Gimtinėn iš toli...

SU MEILE

Mamytės atminimui

Pušyne – smėlio kauburėlis
Ir gėlės, gėlės, gėlės – daug gėlių.
Pušelė rymo, širdį drasko žydras mėlis,
Regėjęs čia nemaža ašarų graudžių.
Čia, pušynėly, ilsis motinėlė
Nutolusi nuo rūpesčių kasdienių ir darbų,
Čia baigė žemiškąjį kelią sengalvėlė,
Ramybėn palydėta mylinčių akių.

Tebūna Tau lengva gimta žemelė,
Teilsis sąnarėliai po sunkių ligų.
Tu išėjai. Mes tęsim Tavo kelią.
Mums atminty Tu liksi žiburiu šviesiu.

 

Henrika Aušrienė

DĖKINGUMAS

Pabūkime baltumo šventėj
tyliai... tyliai... tyliai...
Girdit?!.
Šarma laibutėm medžių stygom
noktiurną gailiai virkdo...
Surinkim ašaras,
sužvarbusias,
tas ledines
į delnus ir į širdį –
tepasišildo...
Delnuos – lapeliai dygo...
Širdy – žiedai pražydo...

TAVE LINKSNIUOJU

TU – mano meilė ir daina,
skambiausias žodis LIETUVA!
TAVĘS, šventoji bočių vyge,
Baltijos skaidri banga,
Širdis manoji sklidina.
TAU, vagele Nemuno,
visi visi kaip vienas
pasėja
duoną,
medį, mintį
ir nori išauginti, kad būtų sotūs,
šakos nuo audrų apgintų,
bitės spiestų, čiulbėtų paukščiai
kaskart skambesnę, prasmingesnę dieną.
TAVE, man rodosi nuo Žalgirio lopšinės,
nuo “imkiet mani ir skaitykiet”,
“kur broliai artojai lietuviškai šneka”,
nuo liūdno birželio, nuo gausmo patrankų,
beviltiško motinos, kūdikio šauksmo,
pražilusio tėvo begarsės raudos,
negrįžus sūnums ar dukroms iš tremties tolimos,
ar žuvus už laisvę Tėvynės miškuos,
lig šiolei ant rankų per žydinčią pievą nešuos
ir nešuos...
TAVIMI aš alsuoju, tavimi gyvenu,
sraujos upės, šaltiniai teka mano krauju...
Ežeruos ir kalneliuos budi mano akis,
Kiekvienam grumste žemės gyvai plaka širdis...
TAVYJE – aš, TU – manyje... Ir netekty lemtingoj,
ir šviesiame džiaugsme, šaukliam prisiminime
ir kasdienybėj didelėj
drauge eiva,
su meile ir šventu tikėjimu eiva,
gražiausia ir brangiausia žemė –
LIETUVA! O LIETUVA!
ŠVENTA GIMTOJI MŪSŲ LIETUVA!!!

 

Elena Vismantienė

SUGRĮŽK!

Sugrįžki takeliu numintu,
Kur vėjas daužo langines.
Laimingos dienos, tarsi žvaigždės, krinta.
Tyli naktis niūniuoja lopšines.

Sugrįžki! Ugnele lange nušviski,
Girdžiu žingsnius sode tarp obelų.
Gaiviu lietum pavasarį nukriski,
Kieme priberki žiedlapių kvapnių.

Dar išsities mano sparnai,
Nuskrisiu ilgesio, svajų takais.
Prikris žvaigždžių pilni namai,
Ant kraigo lizdą dar sukraus gandrai.

Tik tu sugrįžk! Svajone, laukimu,
Žvakelėm lubino linguok.
Sugrįžki pasaka rudens taku -
Tavęs aš laukiu ir ilgiuos.

MELDŽIUOSI TAU

Meldžiuosi Tau už sunkią skausmo naštą,
Už liūdesio naktis, vienatvę pilką,
Už motinos rankas, už drobių raštą,
Už skausmo ašarą, už naktį ilgą.

Meldžiuosi Tau už rytmetį rasotą,
Už saulės taką sodo vidury,
Už debesį pajuodusį, kuprotą,
Už žvaigždės šviesą tamsioje nakty.

Meldžiuosi Tau už seną seną svirtį,
Paliktą brydę per žydinčius laukus,
Už laimės svaigulį nes leidai man patirti
Gerumo, meilės kupinus jausmus.

 

Vlada Šveikauskienė

SENOSE ŽYDŲ KAPINĖSE

Čia niekas nesėdi ant plokščio akmens,
nesimeldžia niekam...
Neprašo atleisti.
Neprašo nuteisti.
Tai – praeities kapinynas.
Pasvirę paminklai lyg ruoštųs į kelią,
bet žemės nepakelia vėjas.
Erškėtrožėse bręsta liūdesio sėklos,
o medžiai girgžda ir girgžda...
Manding, sušaudytą laiką apsako.
Manding, jiems tebeskauda...
Sena ta kalba – žino vėjas
ir neša garsus tuos kažin kur:
į Saulę, už saulės, į laukus plačiuosius,
į atviras širdis...
Raudona uoga nukrinta į žolę –
Ramybės Angelas skrenda.
O galbūt nieko neatsitiko -
tik pasaka sugalvota.
Paseksi ją – siaubas šalia atsistos,
ir dvasios gedėti sueis...
Be džiaugsmo pasaka baigsis.
(Bet ar nuo garso krito jaunutė Bella?!
Abramas … išsikasė duobę... Ir...)
Tegu laikas atleidžia.
Tegu laikas nebepakartoja.

PATARIMAS GĖLEI

Skiriu Stefutei M.

Ko veržies, gėlele, iš pumpuro glėbio:
Nuplaks tave lietūs ir grožį nusiaubs.
Vėtros šūkaus, klykaus, sudrums ramų miegą
Rudens pakeleivis rankoje užgniauš.

- Tekančią saulutę noriu pamatyti.
Perprašyti vėją, jei aš kliuvinys.
Rudenio rūstybes žiedais apdalyti
Ir į širdį dėtis, ką naktis sakys...

Aš noriu žinoti, kas yra ta Meilė...
Kodėl krūmuos čiulba lakštutė viena?
Ko traukinio ratai dūsauja, ko gailis?
Kodėl rožėms niekad spyglių negana?..

Bėgsiu ir pabėgsiu iš pumpuro kieto!
Laušiu ir išlaušiu jo tamprias duris.
Man – žiogelių meilė, man – saulėtas rytas...
Aš gražiai žydėsiu, kol snaigės apkris.

O per visą žiemą lyg žvaigždė tylėsiu -
Keliauninkas vėjas manęs nematys.
Pavasarį kelsiuos, vėl žiedą taisysiu,
Ir vėl suaižysiu pumpuro duris.

 

Reda Kriščiūnienė

MEILEI

Mylėti – reiškia tylėti,
reiškia tikėti, svajoti,
ir per naktis ilgai
nemiegoti...

Mylėti – reiškia atrasti, prarasti, nenusivilti
ir per lietų
iš džiaugsmo pravirkti...

Mylėti – reiškia suprasti,
kažką naujo atrasti, -
ir tarp žmonių neapsimesti...

Mylėti – reiškia turėti...
Tvirtai širdyje Tave turėti...

GINTARAS

Gintaras – Lietuvos auksas!
Jis spindi visomis spalvomis –
geltona, raudona, žalia ir
juoda
ir dar daug kitomis...

Gintaras...
Jo ieškome prie Baltijos jūros krantų,
Suradę sušunkam – randu!
Gintariniai karoliai, sagės, suvenyrai –
Įspūdis neišdyla!

Šitoksai grožis lietuviško gintaro,
kad aprašyti man sunku.
Užsidėjus apyrankę – ranka man sušyla
ir širdyje ramu.

Gintaras! Tas lietuviškas auksas!
Moterys pasipuošia – gražu!
Į paveikslus žiūri – nuostabu!
Ach! Tas lietuviškas auksas...

 

Zenonas Šlevinskas

NEIŠDILDOMAS DŽIAUGSMAS

Gimiau tavoj širdy – ne vienas...
Glaudžiaus, klajojau, šildžiau sielą...
O kiek man atnešė daug džiaugsmo
Gyvenimo patirtas jausmas!

Kaip vasarom aš čia stebėjaus,
Žiemom, pavasariais grožėjaus...
Ruduo ne vienas nuskambėjo
Širdy manoj lyg orchidėja.

Kokia graži gimtoji žemė,
Kurioj mes bręstam, protą semiam.
Gyventi mokomės tvirtai,
Mylėt ir gerbt ją amžinai.

TAUTOS SĄŽINĖ

Kaip paprasta darbštuoliui:
Plytą prie plytos,
Plunksną prie knygos,
Lentą prie lentos,
Muziką prie dainos,
Mintį prie buities,
Juoką prie širdies,
Liūdesį prie mirties –
Taip tėviškę jis mylės!
Mylės pakol galės,
Galės pakol mylės
Be meilės nėr dainos,
Be jos – dienos šviesos,
Gyvenimo tiesos.
Aukštai – sunku be jos –
Tai sąžinė tautos.

 

Nijolė Katelynienė

IŠEINU...

Išeinu...
Neišsinešu nieko.
Tiktai paveikslo tylą.
Neišsinešu nieko.
Tik uosio ilgesį nebylų.
Neišsinešu nieko.
Tiktai žodį,
akmeniu įkritusį širdin.
Neišsinešu nieko.
Tiktai gerumo šypsnį tikrą.
(Tu jį kadaise dovanojai man)
Didi galia prisiminimo...
Rugpjūčio sielon geliančion –
Tavųjų rankų šiluma.
Ačiū.

SENI LAIKAI

Sugrįžta vėl seni laikai
Laiškais į pačią širdį.
Liūdesys vėl šypsena pagirdys.
Gerai, labai gerai – tu nematai.
Lėtai ištirpsta vakaras,
Sidabriniu šešėliu virsta.
Skausmo juodo niekas neišgirsta.
Lėtai ištirpsta vakaras.

 

Virginijus Rudys

PRIEŠ BALTĄ VĖJĄ...

Plasnojau verkdamas, bet neliūdėjau,
Nors būdavo be galo gi skaudu...
Prieš baltą vėją irsiuos kaip vienuolis,
Vaivorykštėm pražilusiu keliu...

Naktyje skaisčios rasos prausias...
O aš šaukiu: - Tave myliu!
Kodėl gyvos snaiguolės akys,
Pravirksta gėlų nektaru?..

Gana! Kentėti vienišam pabodo...
Gana vienatvės – meilė gi atplauks...
Į tavo tyrą širdį jaunas dainius plaukia,
Nušluostyt ašaras mergaitės nekaltos.

Mus gundys naktys, iš gitarų
Liesis pliūpsniai šnabždesių...
Dainuosiu klūpodamas po tavo langu
Tau serenadą meilės paslapčių.

TARP NAKTŲ IR VĖJO...

Tarp žibančių naktų ir laiko vėjo,
Tarp rudenio nublukusių tylų,
Iriuosi gyvas, tarsi vėjas,
Fosfatiniu gėlos ir meilės takeliu...

Laukiniai šniokščia okeanai,
Ir budi meilė nekalta.
Mane įkvėps idėjos,
Ir vasara balsva...