Spalio 5 dieną Šilalės viešojoje bibliotekoje viešėjo Simona Bendikaitė-Simona Sun – visuomenininkė, menininkė, performerė, slemerė. Renginio metu Simona pasidalino savo slemo patirtimis ir apžvelgė knygą „Slemas Lietuvoje“, kvietė šilališkius diskusijai apie slemo reiškinį samprotauti, diskutuoti, interpretuoti kontekstus.

Jaunoji kūrėja – lėtosios žurnalistikos, kultūrinės apžvalgos, lyčių lygybės entuziastė, autorė. Aktyviai kurianti perfomansus – įkūnijusi A. Škėmą, Žemaitę, Kleopatrą. Rašo autorines apžvalgas, nagrinėja ir edukuoja feminizmo, lyčių lygybės bei seksualinio smurto temomis. Slemo bendruomenėje atstovauja moteris, kurdama koketės ir valdingos moters įvaizdį, kurį papildo estetikos ir elegancijos elementai, persipynę su ironija.

SLEMAS – vienas iš įdomiausių, naujausių ir gyvybingiausių šiuolaikinių literatūrinių reiškinių Lietuvoje, tikras šiuolaikinis literatūrinis avangardas. SLEMAS – tai poetinės improvizacijos menas, jo kūrėjai – poezijos atlikėjai nevengiantys literatūrinės subversijos, aštrios socialinės tematikos.

Kas Tau yra performatyvioji poezija (slemas)?

Aplinka, kurioje galiu performinti. Man patinka išsireikšti apranga, makiažu ir kalba. Pasitelkiu personažą, taip lengviau įsijaučiu į pasirodymą, savo tekstus. Žaviuosi, koketėmis, ar moterimis, kurios turi savo žodį. Kuriami personažai yra skirti pabrėžti žaismingumui. Slemas yra jaunimui puiki išsireikšti platforma, pasirodymus kurti, improvizuoti, savęs ieškoti. Taipogi tai yra tradicinės poezijos normų laužymas. Slemas gali būti pamatu, gali padėti atrasti tradicinę arba visas kitas poezijos formas ar net kitus literatūrinius žanrus.

Iš kur pas Tave atsiranda kūryba?

Kūrybinės užuomazgos kyla klausant muzikos, skaitant knygas, žiūrint filmus. Įvairūs skirtingi patyrimai bei kitų autorių kūriniai tampa samplaika, kuri pereina per manąsias patirtis ir tampa vizualu, teksto ar fotografijos formatu. Kai aš pradėjau rašyti eilėraščius, tai buvo gimnazijos metais – tekstai apie meilę. Tuo metu patyriau stiprų susižavėjimą, pirmuosius meilės jausmus. Ir tiesiog iš poreikio patirti iškrovą skaitant man aktualia tema, nusprendžiau pati pasirašyti, pagal tai ką norėčiau kažkieno perskaityti. Na, o šiandien kūryboje vystau  tam tikras temas. Specifiškai nesikoncentruoju į save, į kažkokį mažą savo gyvenimo burbulą, nebent tai susipina su tomis tematikomis, kurios būtų lyčių lygybė, feminizmas. Savo darbuose aktualizuoju problemas, provokuodama galvoti ir kalbėti apie jas. Ateityje nekantrauju pasitelkti kitas tematikas, potemes.

Kas tau yra įkvėpimas?

Mano įkvėpimu įvardinti galima – gausybė! Pirmiausiai mama, kuri mane palaiko dar nuo tada, kai apie mano meninius sugebėjimus niekas nežinojo. Tuomet būtų bičiuliai, kiti menininkai, kurie supranta mano crazy idėjas ir joms pasirašo, pavyzdžiui, Tautvydas Dominykas Jonaitis! Taip pat ne maža dalis autoritetų, kurie drąsina, kaip Renata Karvelis, Rugilė Butkevičiūtė ir pan... Ir taip pat svarbu nepamiršti paminėti, jog aš rinkdamasi save ir meninę motyvaciją – einu į priekį! Turiu stiprią inerciją rašymui, tad niekada nebūna sunku sukurti, net per minutę ar dvi, tikrai neperdedu (šypsosi). Mano mūzos yra gamta, įvairūs gyvenimo reiškiniai ir kitų menininkų darbai, labai svarbi muzikos reikšmė, nes ji diktuoja energiją, kurią aš interpretuoju rašydama ar pozuodama fotosesijose.

Ką Tau duoda Tavo kūryba?

Saviraiškos galimybes, talento ugdymą, draugystes su kitais mano sielos žmonėmis – kūrėjais, menininkais. Taip pat tai pagrindas gilintis į įvairias visuomenės aktualijas, kurias stengiuosi pagrįsti patirtimis.

Ar slemas yra stipresnis scenoje negu ant popieriaus?

Taip, slemas yra stipresnis scenoje, negu ant popieriaus, nes šis reiškinys yra performatavus, kaip etiudas, išraiškingas teksto įgarsinimas. Tekstas įgauna tokią formą, kokia jam suteikiama, šnabždant, rėkiant, deklamuojant, repuojant ir t.t Tas stiprumas dar gali priklausyti nuo skaitytojo ir kaip jis tai skaito. Garsiai. Mintyse. Suirzęs ar laimingas. Tačiau reikšmingiausia pirminė ir autorinė idėja, su kuria slemeris atiduoda save to vakaro publikai. O visi kiti, kurie bando atkartoti tėra interpretatoriai.

Beje, kaip atradai performansus, fotosesijas, vizualųjį būdą kurti?

Atvykus studijuoti į Klaipėda ambicingai užsibrėžiau tikslą – imtis meninių iniciatyvų. Kai pradžioje pamėginau atkurti A. Škėmą, nemaniau, jog tai tęsis iki Žemaitės, Kleopatros, taip išėjo savaime. Ir labai džiaugiuosi dėl to! Atradau kitą būdą improvizuoti. Prieš ruošiantis įkūnyti personažus reikia sukaupti ir drąsos, ir kūrybiškumo. Kadangi iki tol fotosesijos vykdavo Klaipėdos miesto gatvėse ar prie jūros, žmonės susibūriuodavo, smalsaudavo, kas vyksta. Ilgainiui, supratau, jog tai iš esmės, kas pagrįsta veiksmu, gali tapti performanso praktika, tuo pačiu dirbant fotosesijos kontekste. Per tuo kelerius studijų metus, aibė vietų, kur palikau savo pėdsakus kaip autorė. Dar svarbu paminėti, kad performansai negali būti repetuoti! Nes kitaip tai vaidyba.

Ar yra ką dar norėtum atkurti?

Be abejo, Merlin Monroe, Henriką Vaitiekūną, Mariną Abramovič. Bet taip pat noriu pabrėžti ir savo moteriškumo paieškas. Tad tyrinėdama savo stilių norisi pabūti ir savimi, ne vien atkurti personažus.

Tautvydas Dominykas Jonaitis, buvęs Šilalės bibliotekos savanoris, menininkas, Andriejaus Lizunenko nuotr.