„Manau, vienintelė draugystės gudrybė yra susirasti geresnių už save žmonių – ne kietesnių, ne protingesnių, bet švelnesnių, dosnesnių, atlaidesnių – ir vertinti juos už tai, ko jie gali tave išmokyti, ir klausytis jų, kai jie kalba apie tave, nesvarbu, gerus ar blogus žodžius, ir pasitikėti jais – o tai visų sunkiausia. Tačiau ir visų nuostabiausia.“

Keturi koledžo draugai, atsikraustę į Niujorką, neturi nei pinigų, nei žemės po kojomis, bet visad kliaujasi vienas kitu – ir šios draugystės jiems pakanka, kad ieškodami laimės ir sėkmės žengtų pirmyn. Tai geraširdis aktorius Vilemas, aštrialiežuvis dailininkas Džei Bi, talentingas architektas Malkolmas ir mįslingas, savyje užsisklendęs Džudas, kuris tarytum magnetas ketveriukę laiko drauge. Bėgant metams draugų santykiai gilėja ir tamsėja, juos nuspalvina priklausomybės, sudėtingi pasirinkimai, ambicijos ir sėkmė. Tačiau didžiausias jų iššūkis, draugai netrunka suprasti, yra pats Džudas – genialus teisininkas ir matematikas, bet gyvenimo negrįžtamai palaužtas žmogus. Jo kūnas ir sąmonė sužaloti nenusakomai žiaurios vaikystės traumų, kurios Džudą ir jo artimuosius persekios visą gyvenimą.

Tai buvo, ko gero, įspūdingiausia, kada nors mano skaityta knyga.  666 skausmo ir liūdesio persunkti puslapiai. Tačiau tie puslapiai buvo kitokie: atnešė liūdesio suvokimą, bet ir atrodė, jog autorė nori parodyti ne tik gražųjį pasaulį, bet ir tikrąją realybę. Kiekvieną puslapį lydi užslėpta šviesa, kiekvienas skyrius yra tarsi kažko pamokymas. Pamokos, kad pasaulis yra tiek sudėtingas, kiek taip pat ir nuostabus, kad draugystė gali nugalėti viską, kad galų gale visi galime net ir niūriausiomis gyvenimo akimirkomis pakilti nuo žemės. Nepaisant skaudžių ir tamsių knygos puslapių, rekomenduočiau ją paskaityti kiekvienam. Tai tarsi raktas į kitokį pasaulį – į tokį, kur draugystė geriausias medikamentas.