Skaitytojų aptarnavimo skyriuje vyko edukacinė popietė „Šiaudinių sodų magija“, kuri sukvietė rankdarbių entuziastus ir tradicinių amatų mylėtojus į jaukų ir prasmingą susibūrimą. Užsiėmimą vedė aktyvi visuomenininkė Juzefa Jurkuvienė, kuri šiaudų pynimo meną pavertė ne tik kūrybine veikla, bet ir gilių tradicijų išsaugojimu.

J. Jurkuvienė supažindino dalyvius su šiaudinių sodų pynimo tradicija. Ji parodė, kaip tinkamai paruošti ir surišti šiaudus, kad šie virstų įspūdingais kūrybiniais darbais. Kiekvienas sodas, pasak Juzefos, simbolizuoja harmoniją, ryšį su gamta ir žmogaus dvasingumą.

Šiaudiniai sodai – geometrinės formos dirbiniai, kurie veriami ant siūlo, sudaro trikampių ir kvadratų formas. Šie dirbiniai nuo seno buvo svarbi tradicijų dalis. Sodai kabėdavo virš kūdikio lopšio, puošdavo namus per Kalėdas ir Velykas, taip pat buvo dovanojami per vestuves. Mūsų kraštietis, etnografas Norbertas Vėlius dėl sodo aiškios vertikalios-horizontalios struktūros įžvelgė jame pasaulio Medžio simbolį. Beje, praėjusiais metais šiaudinių sodų tradicija įtraukta buvo į UNESCO.

Šiaudinius sodus J. Jurkuvienė kuria jau du dešimtmečius. Dažniausiai juos išdalija ar padovanoja, nes tai suteikia daugiau prasmės ir vertės. Visgi į šiaudinius sodus reikia įdėti labai daug darbo. Vien šiaudo paruošimas reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir begalinės kantrybės, jau nekalbant apie patį kūrybinį procesą, kuris gali tęstis ne vieną vakarą. Įdomu tai, kad edukatorė yra padovanojusi bibliotekai savo rankomis sukurtus šiaudinius sodus, kurie dabar puošia vieną iš erdvių.

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė Vilma Stancelienė, organizavusi šį užsiėmimą, taip pat pristatė knygą „Sodų rėda“, kurioje detaliai aprašoma šiaudinių sodų kilmės istorija, simbolika ir reikšmė.

Dirbtuvių dalyviai džiaugėsi galimybe pirmą kartą išbandyti šiaudų pynimo techniką ir patys sukurti šiaudinį sodą, kurį parsinešė į savo namus. „Tai ne tik kūrybinis procesas, bet ir ramybės akimirka – tarsi meditacija“, – dalijosi dalyviai.

Šios kūrybinės dirbtuvės buvo ne tik meninės išraiškos galimybė, bet ir unikalus būdas puoselėti senąsias tradicijas, dalytis patirtimi bei kurti artėjančių švenčių jaukumą.