Lietuvos visuomenės ir    politikos veikėjas – gimė 1953 m. Šilutės r. 1976 m. baigė Vilniaus universitetą,  įgijo ekonomisto  matematiko specialybę. Profesinę veiklą pradėjo  tais pačiais metais darbu Maisto pramonės  ministerijos Projektavimo konstravimo biure. Vėliau, dirbdamas įvairiose įstaigose, užėmė atsakingas pareigas.              

Į politinę veiklą Z. Balčytis įsijungė nuo 1994 m., tapęs Vilniaus m. tarybos nariu,  tris kadencijas buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu Šilalės - Šilutės vienmandatėje apygardoje, dirbo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministru, finansų ministru.

2002 m. Z. Balčytis apdovanotas atminimo ženklu už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga, Afanasijaus Nikitino medaliu už svarų indėlį plėtojant transportą, suartinantį regionus ir tautas, medaliu, skirtu Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo 750-osioms metinėms paminėti. Rusijos Federacijos Afanasijaus Nikitino medaliu ir Portugalijos Respublikos Gra–Cru kryžiaus ordinu.

2003 m. Z. Balčytis yra įsteigęs labdaros ir paramos fondą „Padėk kitiems“.

2004 m. Z. Balčytis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.

2004 m. už paramą skurstančioms Šilutės krašto šeimoms, našlaičiams, jauniesiems menininkams ir kitą filantropinę veiklą jam įteiktas žymaus Klaipėdos krašto filantropo Liudviko Vynerio apdovanojimas – „Metų filantropas“.

2005 m. įvertintas Šilutės r. apdovanojimu „Sidabrinės nendrės“ už ypatingą veiklą garsinant Šilutės kraštą.

2007 m. – Šilutės r. Žemaičių Naumiesčio „Metų geradario“ nominacijos „Auksinio liūto“ ženklu.

2008 m. – Šilalės r. apdovanojimu „Ausinė gilė“ už nuoširdžią, nuoseklią paramą bei meilę Šilalės krašto žmonėms. Jo vardo fondas „Padėk kitiems“ parėmė ne vieną Šilalės rajono šeimą.

Nuo 2009 m. liepos eina Europos Parlamento nario pareigas.

2010 m. Europos parlamentaras Z. Balčytis tapo naujai įkurto Specialiojo politinių išbandymų ir biudžeto išteklių, siekiant tvarios Europos Sąjungos po 2013 m., komiteto nariu.

2011 m. Siekiant populiarinti savanorystės idėją Lietuvoje, europarlamentaro Z. Balčyčio iniciatyva paskelbtas konkursas – „Mano savanorystės veikla“. Jo tikslas – įvertinti aktyvius, tačiau visuomenei nežinomus mūsų šalies savanorius.

Šilalės garbės piliečio vardas Zigmantui Balčyčiui suteiktas Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2018 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T1-173 „Dėl Šilalės garbės piliečio vardo suteikimo Zigmantui Balčyčiui“.

Filantropas ir Šilalės krašto gerbėjas, bendradarbiaujantis ir tiekiantis humanitarinę pagalbą Šilalės rajono gydymo, globos, religinėms įstaigoms ir organizacijoms.

K. Bastianas – 85 metų amžiaus, buvęs inžinierius, ilgametis CLAAS įmonės darbuotojas, gyvenantis Giuterslo mieste, Vokietijoje. 1991 m. pirmą kartą atvyko į Šilalės rajoną su humanitarine pagalba. Tuo metu Lietuvos gydymo įstaigose labai trūko medicininės įrangos, medicininių baldų, priemonių, medikamentų, medicininės aprangos. Sunkiai vertėsi ir globos įstaigos, kūrėsi „Carito“ organizacijos. Trūkstami daiktai, skirti „Carito“ organizacijai, Šilalės evangelikų liuteronų bažnyčiai, Pajūrio vaikų globos, Kvėdarnos senelių namams, pasiekdavo Šilalę K. Bastiano dėka kiekvienais metais. Kartais net po kelis kartus per metus. Nuo 1991 m. K. Bastianas paramą į Šilalę vežė net 67 kartus, kurią rinkdavo Giuterslo ir aplinkinių miestų gydymo įstaigose, CLAAS bei kitose įmonėse, iš privačių asmenų. K. Bastiano atgabenti baldai (funkcinės lovos, spintelės, spintos ir kt.) iki šiol naudojami Šilalės rajono ligoninės skyrių palatose bei kitose patalpose. Atlydėjęs surinktą paramą į Šilalę, jis svečiuodavosi Šilalės rajono savivaldybėje, aktyviai lankydavo savo remiamas įstaigas, šiltai bendraudavo su jų darbuotojais, globotiniais, pacientais. Jį buvo galima sutikti Šilalės bažnyčioje, miesto šventėse, įvairiuose jo remiamų įstaigų renginiuose. K. Bastianas siekė pažinti ne tik Šilalės rajoną, bet ir Lietuvą.

Paskutinį kartą K. Bastianas Šilalėje lankėsi 2019 metais. COVID-19 pandemijos laikotarpiu aktyviai domėjosi situacija Šilalės rajono ligoninėje bei visame rajone. Nors ir nebuvo tuo laiku atvykęs, tačiau buvo jaučiamas jo palaikymas ir dėmesys nuotoliniu būdu. Iki šių dienų K. Bastianas aktyviai keliauja, dalyvauja savo miesto bendruomenės gyvenime, kultūrinėje veikloje ir planuoja apsilankymus Šilalėje.

Šilalės garbės piliečio vardas suteiktas 2022 m.

Režisierius, teatrologas, humanitarinių mokslų daktaras gimė 1935 m. vasario 20 d. Mėčiuose, Laukuvos valsčiuje.

1953–1955 m. už antisovietinę veiklą kalintas Komijos lageriuose.

Grįžęs į Lietuvą 1957–1960 m. studijavo Vilniaus universitete, 1963–1969 m. Lietuvos konservatorijoje, 1977–1983 m. Lunačiarskio teatro meno instituto aspirantūroje Maskvoje. 1983 m. tapo menotyros kandidatu, daktaru.

1956-1961 m. Šiaulių dramos teatro aktorius.

1970-1980 m. Lietuvos televizijos režisierius.

1975 m. prie Menininkų rūmų Vilniuje įkūrė Novelės teatrą, iki 1985 m. jame režisavo.

Nuo 1980 m. Klaipėdos universitete (iki 1991 m. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetas) dirbo dėstytoju,  nuo 1991 m. Teatro pedagogikos katedros vedėju, nuo 1986 m. docentu.

2000 m. tapo Balio Sruogos, 2001 m. – vyskupo Motiejaus Valančiaus premijų laureatu.

P. Bielskis sukūrė teorinį lietuvių liaudies teatro modelį, patikrino jį praktikoje, nustatė jo savitumą ir ryšius, įkūrė Klaipėdoje teatrologijos magistrantūrą, kur sėkmingai ugdo jaunus mokslininkus.

Visapusiška veikla – jo parašytos ir išleistos mokslinės knygos, gausybė straipsnių, režisūriniai darbai, autorinės dailės parodos, jo parašytos novelės ir daugelyje respublikos teatrų vaidinamos pjesės, Klojimo teatrų tinklo įkūrimas, daugiau nei šimto režisierių ir būrio teatrologų išugdymas.

P. Bielskio iniciatyva dar 1999 metais laukuviškiai ir šilališkiai Palangos vaidinimo šimtmetį surengė ant Medvėgalio.

2008 m. rugpjūčio 13 d. Šilalės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-259 „Dėl Šilalės garbės piliečio vardo suteikimo Petrui Bielskiui“ jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas už nuopelnus meno, mokslo srityse, profesionalaus bei mėgėjų teatro veiklą ir Šilalės krašto garsinimą.

2009 m. suteiktas pilietiškiausio klaipėdiečio vardas. P. Bielskis visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvos kultūrai: puoselėja nacionalinę dramaturgiją ir lietuviškojo teatro tradicijas, įvairiuose teatruose pastatė daugiau nei 30 spektaklių, aktyviai reiškiasi dailės, literatūros, menotyros, ypač teatrologijos srityse. Už nuopelnus Klaipėdai ir visai Lietuvai, puoselėjant nacionalinę dramaturgiją ir lietuviškojo teatro tradicijas, taip pat suteiktas – Klaipėdos kultūros magistro vardas.

2015 m. Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.       

Gimė 1932 m. balandžio 12 d. Bagdono kaime, Šilalės rajono agronomo Stanislovo Biržiškio ir Jadvygos Biržiškienės šeimoje.

1938 m. pradėjo lankyti Džiaugėnų pradinę mokyklą. 1940-1949 m. mokėsi Šilalės gimnazijoje.

1949-1958 m. gyveno tremtyje Sibire, ten mokėsi Bodaibo vidurinėje mokykloje. Labai gerais pažymiais baigė Irkutsko kalnakasybos ir metalurgijos institutą. Kurį laiką dirbo Irkutsko sunkiųjų mašinų gamykloje tekintoju.

1958 m. grįžo į Lietuvą. Pirmoji darbovietė tėvynėje – Akmenės statybinių medžiagų kombinatas. 1964-1993 m. dirbo Vilniaus universitete, Vilniaus inžineriniame statybos ir Kauno politechnikos institutuose dėstytoju.

Dr. J. Biržiškis yra 30 išradimų autorius ir 2 respublikinių premijų laureatas.

1959-1990 m. dirbo Kauno gręžimo ir sprogdinimo darbų kontoroje, kuri 1977 metais po įvairių pertvarkymų tapo Kelių statybinių medžiagų įmonių susivienijimu „Granitas“.

1990 m. paskirtas Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės susisiekimo ministru. Šias pareigas ėjo iki 1996 m. gruodžio, dirbo septyniose Lietuvos Respublikos Vyriausybėse.

1997-2000 m. buvo asociacijos „Lietuvos keliai“ prezidentas.

2000-2006 m. dirbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ generaliniu direktoriumi.

Dr. Jonas Biržiškis atkakliu darbu priešinosi okupacijai, savo gyvenimą skyrė gražesnei, turtingesnei tėvynės ateičiai sukurti. Iš savo protėvių perėmė geriausius bruožus – darbštumą ir pagarbą žmogui.

1995 m. Dr. J. Biržiškis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu.

2002 m. Santarvės ordinu „Pro augenda concordia“.

2003 m. apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi.

2003 m. Ukrainos Respublikos Georgijaus IV laipsnio medalis „Golden Fortuna”.

J. Biržiškis yra aktyvus Šilalės rajono Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos rėmėjas, domisi Pajūrio seniūnijos reikalais. Jo sodyboje Pailgočio kaime vyksta įvairios šventės.

2010 m. I laipsnio medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“, ir daugybe kitų šalies bei užsienio apdovanojimų.

Nusipelniusiam inžinieriui, gamybininkui, tremtiniui, atkurtos nepriklausomos Lietuvos politikui ir visuomenininkui, pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės (1990-1996 m.) susisiekimo ministrui, Šilalės kraštiečių draugijos garbės nariui, technikos mokslų daktarui už darbą Lietuvai, Šilalės krašto garsinimą ir filantropinę veiklą Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. T1-192 „Dėl Šilalės garbės piliečio vardo suteikimo Jonui Biržiškiui“ suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas.

Gydytoja, tremtinė, atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorė, viena ryškiausių tremties literatūros rašytojų, lietuvių tautos tremties išgyvenimų liudytoja ir metraštininkė.

D. Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune, mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. Pirmųjų masinių trėmimų metu, 1941 m. birželio 14 d., jos šeima buvo ištremta – iš pradžių jie atsidūrė Altajaus krašte, vėliau Jakutijoje. 1949 m. Daliai ir jos mamai pavyko pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Slapstymasis pas pažįstamus, gimines truko metus. 1950 m. D. Grinkevičiūtė buvo suimta ir įkalinta Suchobezvodnojės kalėjime. 1953 m. pakartotinai ištremta į Jakutską. 1954 m. išsikovojusi teisę studijuoti medicinos institute, persikėlė į Omską. 1956 m. iš tremties paleista, mokslus tęsė Kaune. 1960 m. su pagyrimu baigė Kauno medicinos institutą. Baigusi mokslus išvyko dirbti į Laukuvą (Šilalės r.). Pacientų ir kolegų meiliai vadinta „daktare Dalyte“. Gydytoja dirbo iki 1974 m., kol sovietinės valdžios nurodymu buvo atleista.

D. Grinkevičiūtė domėjosi teatru ir literatūra. Palaikė ryšius su Maskvos disidentais, atakavo raštais sovietų valdžią, reikalaudama reabilitacijos (gavo ją 1970 m.), rašė laiškus Komunistų partijos Centro komitetui. Mirė po sunkios ligos vos šešiasdešimties metų 1987 m. gruodžio 25 d.

D. Grinkevičiūtės kūrybinį palikimą sudaro atsiminimai, publicistika, užrašai-įrašai ir miniatiūros. Žinomiausi yra atsiminimai apie tremtinių gyvenimą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Lietuvoje D. Grinkevičiūtės atsiminimai pirmą kartą išspausdinti jau po jos mirties 1988 m. Jos prisiminimai įeina į mokyklos programą, jie išversti į užsienio kalbas.

Paskutiniuosius 15 metų ji gyveno Laukuvoje, kur jos draugės A. Šulskytės rūpesčiu įrengta memorialinė ekspozicija. Dabar šiame name planuojama įsteigti D. Grinevičiūtės memorialinį muziejų. D. Grinkevičiūtės atminimo įmažinimu nuolat rūpinasi ir Lapteviečių brolija, įsteigusi Dalios Grinkevičiūtės atminimo ir pagalbos medalį.

Šilalės garbės piliečio vardas suteiktas 2022 m.

Gimė 1952 m. gegužės 6 d. Saripove, Krasnojarsko krašte, Sibire.

1970 m. Jurgis Kairys baigė Kaltinėnų vidurinę mokyklą (Šilalės raj.), studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute. 1973 m. baigė Techninę aviacijos mokyklą. 1980-1984 m. studijavo Leningrado civilinės aviacijos akademijoje, kurią sėkmingai baigė. 1973-1977 m. J. Kairys dirbo Kauno, 1977-1989 m. – Vilniaus aeroklubuose. Nuo 1974 m. pradėjo skraidyti Kauno aeroklube. Nuo 1976 m. Lietuvos akrobatinio skraidymo rinktinės narys, 1977-1989 m. – TSRS rinktinės narys. Nuo 1989 m. Suchojaus aviacijos gamyklos lakūnas bandytojas. 1994 m. J. Kairys įsteigė viešąją įstaigą „Kairio skrydžiai“.

Nuo 1999 m. J. Kairys tobulina labai lengvą ir galingą akrobatinį lėktuvą „Juka“, suteikiantį lakūnui naujų galimybių kuriant naujas akrobatinio skraidymo figūras ir unikalias parodomąsias programas.

1996-2000 metais J. Kairys pirmą kartą pasaulyje legaliai praskrido po Simono Daukanto tiltu – pėsčiųjų tiltu Kaune, Baltuoju tiltu Vilniuje, pasitinkant 2000-uosius po visais Neries upės tiltais, Kaune po pėsčiųjų tiltu aukštyn ratais.

2006 m. Motegi mieste (Japonija) vykusiame akrobatinio skraidymo Pasaulio taurės varžybų etape Jurgis Kairys tapo 2006 m. varžybų serijos lyderiu.

Tai lietuvių lakūnas, aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, daugkartinis pasaulio čempionatų prizininkas, nugalėtojas, laimėjęs daugiausiai FAI Pasaulio Taurės (Grand Prix) varžybų.

Jurgis Kairys yra pripažintas geriausiu akrobatinio skraidymo be apribojimų meistru pasaulyje 1996–2006 m.

J. Kairys – ne vienos akrobatinio skraidymo figūros autorius ar pirmasis atlikėjas. Jo vardu pavadintas „Kairio ratas“, jis pirmasis akrobatiniu lėktuvu Su-31 1997 m. atliko „Kobrą“, iki tol atliktą tik kai kuriais rusiškais naikintuvais. Kurti naujas akrobatinio skraidymo figūras Kairiui padeda lakūno ir aviacijos inžinieriaus įgūdžių derinys.

2008 m. rugpjūčio 13 d. Šilalės rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-257 „Dėl Šilalės garbės piliečio vardo suteikimo Jurgiui Kairiui“ jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas už pasiekimus Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionatuose ir Šilalės bei Lietuvos vardo garsinimą visame pasaulyje.

2012 m. Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių suteikė lakūnui, akrobatinio skraidymo meistrui Jurgiui Kairiui.

2012 m. Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius įteikė Sporto garbės komandoro ženklą už labai didelį indėlį plėtojant kūno kultūrą ir sportą Lietuvoje.

Gimė 1929 m. kovo 29 d. Gūbrių kaime, Traksėdžio seniūnijoje (dabartins administracinis skirstymas). 1949 m. buvo išvežtas į Spasko lagerį. Grįžęs į Lietuvą studijavo Vilniaus universitete anglų kalbą, žinias gilino Sankt Peterburgo universitete. Dirbo Vilniaus universitete Anglų kalbos katedroje, sukūrė audiovizualinį užsienio kalbų mokymo centrą.

1992 m. apdovanotas Sausio 13-tosios atminimo medaliu, 1998 m. – Vyčio Kryžiaus ordinu, karininko kryžiumi, 2002 m. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Lietuvoje Albinas Kentra vadinamas Lietuvos istorijos metraštininku, naujausių laikų lituanistikos archyvo kūrėju, paveldo puoselėtoju. Jo iniciatyva žymių menininkų sukurti interjerai, atspindintys amžiną lietuvių meilę savo žemei, artimui, darbui,  papuošė Vilniaus universiteto centrinius rūmus, Filologijos fakultetą.

 Nuo 1965 metų kaupiamas vaizdo ir garso archyvas, atspindintis Lietuvos kultūros ir mokslo asmenybių veiklą, puoselėjant nacionalines vertybes, Vilniaus universiteto lituanistinės veiklos raidą, Lietuvos nepriklausomybės siekimą.

15 metų A. Kentra siekė iš griuvėsių prikelti pastatą Vilniuje, Labdarių g. 10/ Totorių g. 9. Iš jo 1919 metais susirinkę savanoriai išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės. Dabar tai Lietuvos istorijos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai. Čia įsikūrusi „Miško brolių“ draugija.

Atgimimo metais A. Kentra neapsiribojo unikalių istorinių įvykių fiksavimu vaizdo juostose. Kalbų mokėjimas leido bendrauti su užsienio šalių žurnalistais, politikais. Katedros aikštė jam tapo konferencijų aikštele, iš kur žinios apie tai, kas vyksta Lietuvoje, puikia Oksfordo anglų kalba sklido po pasaulį.

2008 metais už aktyvų rūpinimąsi Lietuvos istoriniu bei materialiuoju paveldu apdovanotas Kalbos premija.

2010 m. buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.

Lietuvos laisvės kovotojų vardu A. Kentra rašė laiškus Vokietijos, Prancūzijos, Kanados, Jungtinių Amerikos Valstijų , kitų  šalių prezidentams ir vyriausybių vadovams bei gavo atsakymus.

Lietuvos istorijos naujausių laikų metraštininkui, unikalaus archyvo kūrėjui, filologui, politiniam tremtiniui, Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo įvykių dalyviui ir liudininkui, Vilniaus universiteto tautinės savasties puoselėtojui, „Miško brolių“ draugijos pirmininkui už Pokario rezistencijos įvykių bei dvasios pristatymą Lietuvos ir užsienio svečiams Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. T1-193 „ Dėl Šilalės garbės piliečio vardo suteikimo Albinui Kentrai“  suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas.

Kunigas kanauninkas, unikalus žmogus, traukęs ir būręs bendruomenę savo širdies šviesa, įgyvendinęs daug reikšmingų ir svarbių projektų Šilalės krašte.

Kun. P. Linkevičius gimė 1958 m. balandžio 16 d., 1984 m. baigė Kauno kunigų seminariją, 1988 m. buvo atkeltas į Kaltinėnus, kur kunigavo apie 18 metų. Šiuo metu tarnauja Kaišiadorių r. Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.

Ne tik Kaltinėnuose, bet ir visame rajone kun. P. Linkevičius buvo labai gerbiamas žmogus. Jo pastangomis 1995 m. atstatyta 1988-aisiais sudegusi Kaltinėnų bažnyčia, pasižyminti išskirtiniais akcentais: įspūdingo dydžio Kristaus statula, didingu vitražu ir Kryžiaus kelio paveikslais – vitražais bažnyčios salėje. Taip pat bažnyčioje įrengtos originalios Kryžiaus kelio stotys, skaitmeniniai vargonai. Kun. P. Linkevičiaus iniciatyva Kaltinėnuose įsteigta pirmoji senelių prieglauda rajone, slaugos namai, jaunimo bei reabilitacijos centrai, įkurtas Dvasingumo parkas, kuriame yra Tremtinių Kalvarijos. Jas sudaro 21 skulptūra, įamžinanti tremtinių atminimą, įrengta koplyčia. Greta skulptūrų ansamblio į viršų kyla apie 20 metrų aukščio baltas Prisikėlimo kryžius, simbolizuojantis 1990 m. tautos prisikėlimą. Jis Lietuvoje laikomas vienu aukščiausiu kryžiumi. Nuo kalvos, ant kurios kryžius pastatytas, atsiverianti įspūdinga miestelio panorama, yra vienas ryškiausių akcentų, traukiančių turistus.

Šilalės Garbės piliečio vardas suteiktas 2022 m.

Gimė 1953 m. birželio 3 d. Anklam. Užaugo didelėje šeimoje tarp keturių brolių ir seserų. Tai, kad buvo labai geras futbolininkas ir žaidė antrosios pagal svarbą Vokietijos Demokratinės Respublikos futbolo lygos Anklam Lok BSG komandoje,  nulėmė profesijos pasirinkimą. 1974 m. rugsėjo 1 d. pradėjo dirbti Anklam rotušės Liaudies švietimo skyriuje. Tuo pat metu neakivaizdžiai studijavo valstybės ir teisės mokslus Potsdam-Babelsberg akademijoje. Būdamas vos 26 tapo Anklam mero pavaduotoju.

1985 m. gruodžio 17 d. B. Mahnke atvyko į Stavenhagen, kur buvo išrinktas meru. 1990 m. vykusiuose pirmuosiuose demokratiniuose savivaldos rinkimuose susivienijusioje Vokietijoje dalyvavo kaip nepartinis kandidatas ir vėl buvo išrinktas meru.

Didelį dėmesį B. Mahnke skiria naujosios savivaldybės darbuotojų kartos ugdymui – jau 12 metų veikia administravimo specialistų mokymai.

1994 metų lapkričio mėnesį meras pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Šilalės rajono savivaldybe. Nuo tada Reuterstadt Stavenhagen delegacijos tapo dažnais Šilalės svečiais. B. Mahnke dėka Šilalės nepasiturinčius gyventojus ilgą laiką pasiekdavo humanitarinė pagalba, daug paramos gavo Šilalės lopšelis-darželis „Žiogelis“, Pajūrio vaikų globos namai. Stavenhagen meras padėjo įrengti riedutininkams skirtą aikštelę Šilalėje. Stavenhagen savivaldybė nuolat rėmė Šilalės Simono Gaudėšiaus ir Stavenhagen vidurinės mokyklos mokinių mainų programas. Šilalės vaikų meno kolektyvams sudarė sąlygas koncertuoti Stavenhagen.

B. Mahnke yra Stavenhagen futbolo klubo bei daugelio draugijų garbės narys.

Inžinierius, kraštotyrininkas, istorikas, enciklopedininkas, mokslo darbuotojas ir visuomenininkas pasiaukojęs Šilalės kraštui, tyrinėjęs jos istorijos tyrinėjimą ir garsinęs ją.

K. Misius gimė 1942 m. gruodžio 5 d., Paymėžio kaime, Kvėdarnos seniūnijoje. 1949–1953 m. mokėsi Šventų (vėliau pervadintoje Žadeikių) pradinėje mokykloje, 1953–1961 m. – Kvėdarnos vidurinėje mokykloje. Dar mokydamasis mokykloje susidomėjo istorija ir praeities reliktais, lankė turizmo būrelį, su kuriuo aplankė nemažai gimtojo krašto kultūrinio paveldo objektų. Studijuodamas ir dirbdamas laisvalaikiu lankė kraštotyros ir paminklosaugos kursus, įgijo šio darbo teorinius pagrindus, pradėjo dalyvauti etnologinėse ekspedicijose. 1969 m. baigė Lietuvos liaudies universiteto Paminklų apsaugos fakultetą. Rinkdamas kraštotyrinę medžiagą apie miestus ir miestelius su dviračiu ar pėsčiomis apkeliavo visą Lietuvą kalbindamas įvykių liudininkus, fotografuodamas kultūrinio paveldo objektus. Tyrimų metu surinktą medžiagą pradėjo pildyti Nacionalinėje Martyno Mažvydo, Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekose carinės Rusijos ir tarpukario metų Lietuvos spaudoje publikuotomis informacijomis. Duomenų stygių nusprendė kompensuoti pasitelkdamas pirminius šaltinius, saugomus įvairiuose Lietuvos archyvuose. Juose darbavosi 50 metų. Sukaupta medžiaga, kruopšti jos analizė leido K. Misiui iš kraštotyrininko greitai tapti profesionaliu ir produktyviu tyrėju. Tai pastebėjo enciklopedijos leidėjai ir pakvietė bendradarbiauti. Dabar jis yra Visuotinės lietuvių enciklopedijos vienas iš straipsnių autorių ar bendraautorių. 2006 m. išėjo į pensiją ir buvo pakviestas mokslo darbuotoju į Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutą, kuriame dirbo iki 2014 m.

K. Misius tyrė miestų, miestelių parapijų, dvarų istoriją, lietviškosios spaudos draudimą, XIX a. pab. kultūrinį ir ekonominį Lietuvos gyvenimą, švietimo raidą iki 1940 m., rezistencines kovas bei iškilių asmenybių biografijas. Išskirti reikėtų Kazio Misiaus darbus gimtajam Šilalės kraštui. Jis yra vienas iš iniciatorių įkuriant „Šilališkių draugiją“ Vilniuje. Vienas iš organizatorių ir pagrindinis straipsnių autorius, leidžiant solidžias kraštotyrines monografijas „Šilalės kraštas“, kurių yra išleista 10 tomų. Šilalės rajono savivaldybės viešajai bibliotekai leidžiant knygą „Šilalės rajono bažnyčios: istorija ir architektūra“ parašė 14 istorinių straipsnių. Visus darbus gimtajam kraštui atliko be jokio atlygio. K. Misius yra puikus pavyzdys jaunimui. Jo publicistika yra visuomeniška, aktuali, ugdanti tautiškumą ir dvasines vertybes.

K. Misius yra pelnęs ne vieną svarbų apdovanojimą: 1995 m. tapo Lietuvos istorikų draugijos konkurso II vietos laimėtoju, 2007 m. suteiktas Žemaičių akademijos garbės mokslų daktaro laipsnis, 2008 m. jo atlikti darbai įvertinti LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi; 2010 m. nominuotas Šilalės rajono savivaldybės „Auksinės gilės“ premija, 2022 m. apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Šilalės garbės piliečio vardas suteiktas 2022 m.

Pasaulyje žinomas dviratininkas – gimė 1988 m., Šilalės r., Kvėdarnos mstl. Nuo pat sportinės karjeros pradžios jis pasižymėjo išskirtine disciplina ir atsidavimu dviračių sportui. Jam ne kartą teko įrodyti, kad yra pajėgus varžytis su aukščiausios klasės sportininkais.

2007 m. R. Navardauskas Lietuvos plento čempionate laimėjo 1 vietą.

2010 m. R. Navardauskas, atstovaudamas Prancūzijos dviračių mėgėjų komandai „VC La Pomme Marseille“, finišavo trečioje grupėje ir užėmė 8 vietą.

2012 m. vasaros olimpinėse žaidynėse užėmė 47 vietą grupinėse plento lenktynėse.

2012 m. Olandijos provincijoje Limburge vykusio 79-ojo pasaulio dviračių sporto plento čempionato lenktynėse R. Navardauskas užėmė 8-tą vietą. Tai – aukščiausia vieta planetos pirmenybių vyrų grupinėse lenktynėse per visą Lietuvos dviračių sporto istoriją.

2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse plento-grupinės lenktynėse 250 km., R. Navardauskas užėmė 59-tą vietą, o  plento-asmeninėse lenktynėse 44 km., užėmė 21-ą vietą.

2014 m. pasaulio pirmenybėse Ispanijoje užėmė 15-tą vietą.

2014 m. Kanadoje „Grand Prix Cycliste de Quebec“ dviratininkų lenktynėse trečią vietą užėmė „Garmin Sharp“ komandos narys R. Navardauskas.

2014 m. R. Navardauskas „Tour de France“ lenktynėse laimėjo 101-ųjų prestižiškiausių daugiadienių dviračių lenktynių 19-ąjį etapą.

2015 m. pasaulio plento dviračių čempionate JAV iškovojo bronzos medalį.

2015 metų išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku.

2016 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire R. Navardauskas užėmė 35-tą vietą.

2017 m. Lietuvos dviratininkas R. Navardauskas Argentinoje vykstančių 35-ųjų daugiadienių lenktynių „Vuelta a San Juan“ trečiajame etape – 11,9 km., triumfavo asmeninėse lenktynėse.

2018 m. Londone surengtose dviračių lenktynėse „Prudential RideLondon – Surrey Classic“ (UCI „World Tour“) R. Navardauskas („Bahrain Merida“) finišavo su pagrindine grupe ir užėmė 16-ą vietą.

 R. Navardauskas yra laimėjęs prestižinių plento dviračių lenktynių „Giro d’Italia“ ir „Tour de France“ vieną etapą.

Šiuo metu jis atstovauja profesionaliai komandai ,,Bahrain Merida Cycling Team“.

Žinomas dviratininkas apdovanotas Šilalės rajono savivaldybės „Auksine gile“.

Siekdamas prisidėti prie rajono kultūrinio gyvenimo gerinimo, R. Navardauskas ne kartą organizavo Tarptautines dviratininkų lenktynes savo vardo taurei laimėti.

Šilalės garbės piliečio vardas Ramūnui Navardauskui suteiktas Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2018 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T1-174 „Dėl Šilalės garbės piliečio vardo suteikimo Ramūnui Navardauskui“.

Gimė 1957 m. sausio 16 d. Žvingiuose, Šilalės rajone. Mokėsi Žvingių vidurinėje mokykloje.1983 m. baigė Kauno medicinos institutą. 1994 m. Vilniaus universitete jis apgynė daktaro disertaciją „Ūmaus miokardo infarkto pažeistos vainikinės kraujagyslės įvairių gydymo metodų palyginimas“ ir įgijo mokslų daktaro laipsnį.

Prof. Pranas Šerpytis specializuojasi ūmių koronarinių sindromų gydymo ir skubios medicininės pagalbos organizavimo srityse. Konsultuoja ir gydo ligonius, sergančius nestabilia krūtinės angina, miokardo infarktu, širdies ritmo ir laidumo sutrikimais, širdies nepakankamumu. Daug dėmesio skiria širdies ligų prevencijai.

Nuo 1991 m. yra Vilniaus universiteto mokslo darbuotojas. VU Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos, Anesteziologijos reanimatologijos klinikos profesorius.

Mokslinių interesų sritys: ūmūs koronariniai sindromai, staigi mirtis, miokardo infarkto ankstyva diagnostika ir gydymas, nauji diagnostikos žymenys, pagalbinė kraujotaka. Dėstomas dalykas – klinikinė kardiologija. Yra paskelbęs daugiau kaip 70 mokslinių publikacijų.

Prof. P. Šerpytis aktyvus profesinių ir visuomeninių organizacijų narys: Lietuvos kardiologų draugijos sekretorius, Lietuvos širdies asociacijos narys, buvo Nacionalinės sveikatos tarybos narys,  Sveikatos apsaugos ministerijos neetatinis konsultantas kardiologijai.

Profesorius dažnas svečias Šilalės rajone: neatlyginamai konsultuoja rajono gyventojus, teikia materialinę paramą ir pagalbą gabiems, anksčiau Žvingių mokyklos, o dabar Šilalės rajono Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniams.

2009 metais apdovanotas Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

2012 metais jam suteiktas profesoriaus laipsnis.

Profesoriui, habilituotam medicinos mokslų daktarui, kardiologui už meilę gimtajam kraštui, pagalbą jo žmonėms, nuolatines iniciatyvas, rūpinantis gyventojų sergamumo širdies-kraujagyslių ligomis mažinimu Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. T1-194 „Dėl Šilalės garbės piliečio vardo suteikimo Pranui Šerpyčiui“ suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas.

2015 m. už nuopelnus sveikatos apsaugai apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkė, Šilalės rajono savivaldybės tarybos narė, poetė – gimė 1931 m. birželio 14 d. Šilalės r., Bučių k. 

Dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, ji bendradarbiavo su Lietuvos partizanais – perduodavo žinias, organizuodavo susitikimus, rūpinosi saugiu sužeistųjų pergabenimu, aktyviai dalyvavo pogrindžio spaudoje. Teresės ir kitų jos bendraminčių dėka tarp gyventojų buvo platinami Lietuvos partizanų leidiniai. Šią veiklą pastebėjo okupantai. Tarp suimtų ir kritusių kovotojų daiktų buvo rasta jos rašytų laiškų ir raštų. 1953 m. T. Rubšytė-Ūksienė buvo suimta.

Už bendradarbiavimą pogrindžio spaudoje ir pagalbą Lietuvos partizanams kalėjo Archangelsko srities Pusko ozero ir Permės srities Gaivos lageriuose. 1956 m. grįžo į Lietuvą.

Dirbo mokytoja Varnių rajono Jaunodavos septynmetėje ir Nevočių devynmetėje mokyklose, buvo Šilalės vakarinės mokyklos konsultacinio punkto vedėja. Nuo 1990 m. pensininkė. Rašyti pradėjo dar mokydamasi mokykloje. Pirmieji eilėraščiai pasirodė pogrindžio spaudoje: „Laisvės kovų aidai“, „Laisvės balsas“, „Kovos keliu žengiant“. Pirmoji knygutė „Vėlinių naktį“ turėjo išeiti pogrindyje, tačiau pateko į saugumo rankas.

2004 m. T. Rubšytė-Ūksienė  apdovanota mokytojos Irenos Petkutės, rezistencijos poetės, „Neringos“ premija.

2008 m. įteiktas Tauragės apskrities viršininko ženklas „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“.

2010 m. – Šilalės rajono savivaldybės apdovanojimas „Pagarbos lašas“ ir  2011 m.– apdovanojimas „Auksinė gilė“.

2012 m. Prezidento dekretu apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

2018 m. apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

T. Rubšytė-Ūksienė kartu su kitais rinko duomenis apie trėmimų mastą, žuvusiuosius, iš kalėjimų negrįžusius Lietuvos gyventojus ir išleido šešias atsiminimų epo „Erškėčių keliu“ knygas, taip pat surinkta trumpa informacija apie visus paminklus, atminimo lentas, nuotraukas, skirtus Laisvės kovų dalyviams ir išleista knyga „Atgiję paminkluose“. T. Rubšytė-Ūksienė taip pat žinoma kaip poetė, rašanti vaikams ir suaugusiems.

Šilalės garbės pilietės vardas Teresei Rubšytei-Ūksienei suteiktas Šilalės rajono savivaldybės tarybos 2018 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. T1-175 „Dėl Šilalės garbės pilietės vardo suteikimo Teresei Rubšytei-Ūksienei“.