Šventais protėvių kapų kalneliais XLIV

Kai renkamasi vieną iš dviejų, kažkuris visada pralaimi...

Anksčiau „Šilalės artojo" kalbintas Žemaičių kultūros draugijos Šilalės skyriaus pirmininkas, kraštotyros mylėtojas Kazimieras Juknius sakė apytiksliai suskaičiavęs, kad senųjų kapinaičių, žmonių vadinamų maro kapukais, mūsų rajone yra net keli šimtai. Pasak jo, beveik nerastume kaimo, kuris jų visai neturėtų. O kai kur tokių kapinaičių aptinkama net ne po vienerias. Beveik taip yra ir Kvėdarnos seniūnijos Kalnyčių kaime.
Jo viduryje - mūsų jau aprašytos Karoblinės kapinaitės, o vos už poros šimtų metrų – Genioto maro kapeliai. Daugelis dar svarsto, kuriai vietovei juos vertėtų priskirti, mat kapai yra ant pačios kaimus jungiančios ribos. Tačiau ribų neaiškumai - ne vienintelė problema. Didžiausia bėda ta, jog vienas kapinaites žmonės myli bei puoselėja, o antrosios baigia prapulti šabakštynuose.

 Žmonių pastangos nuėjo perniek...

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos moksleivė, klubo „Kraštomanija" narė Aušra Tubutytė gyvena Kalnyčiuose, o Genioto maro kapeliai yra vos kelios dešimtys metrų nuo jos tėvų sodyboje stovinčių ūkinių pastatų. Vienuoliktokė aiškina, kad tokia įdomi situacija susiklostė dėl kaimų ribų atskyrimo, bet patikina, jog aplankėme tikrai ne Kalnyčių, o Genioto kapelius, kurie plyti ant aukščiausios šio kaimo kalvos.
Tai, kad esame Genioto kapeliuose, liudija čia stovinčio akmeninio paminklo užrašas: „Genioto maro kapai". Deja, įskaityti ką nors daugiau nebeįmanoma, yra matyti tik data - 2001.
Aušra sako, jog šie metai žymi akmens pastatymo datą ir visos jos šeimos bei kaimynų talką. Merginos pasakojimu, Genioto kapai prieš maždaug keturis dešimtmečius buvo vieningai ir kruopščiai prižiūrimi kaimo gyventojų. Tačiau, laikui bėgant, ši vieta buvo palikta likimo valiai. Prieš daugiau nei dešimt metų Aušros šeima bei vienas kaimynas situaciją pakeitė –krūmynais pavirtusius kapus sutvarkė. Deja, rodos, viskas vėl apsisuko ratu...

„2001-aisiais senuko Bronislovo Katučio iniciatyva sutvarkėme apleistus kapelius. Jis atvežė akmenį, o mano tėtis ir senelis padėjo iškirsti medžius, pasodino gėlių, aptvėrė kapukų teritoriją. Bet dabar jie vėl apleisti, nes dauguma gyventojų yra senyvo amžiaus, o seniūnija kapinaitėmis nesidomi ir tvarko tik prie kelio esančius Karoblinės kapus... Todėl ir žmonės į Genioto kapukus užklysta vis rečiau", - apgailestauja jaunoji kraštomanė.
Kapus radome išties vienišus ir „pavargusius". Iš visų pusių nedidukė kalvelė apaugusi medžiais bei menkaverčiais krūmokšniais, pro kuriuos vos vos gali prasibrauti. Be to, kelią pastoja ir storos vielos tvora. Ją prilaiko keli gana aukšti betoniniai strypai. Po kojomis čeža storiausias sluoksnis lapų, vėjyje siūbuoja iš po jų kyšantys peraugusios žolės kuokštai. Neaišku, kada paskutinį kartą čia lankėsi žmogus...

Po pamaldų – liaudies šokiai ir dainos

Tačiau jei kas nors susizgribtų, paimtų į rankas dalgį, pjūklą ar grėblį bei išvalytų kapinaites, neabejotinai jos galėtų konkuruoti ne tik su Karoblinės, bet ir su daugeliu kitų kapinių. Juk Geniotas turi unikalų, rankų darbo paminklą, grakščiais ornamentais išraitytus kryžius, galų gale – dailią kalvą. Viskas, ko tetrūksta, yra tik minimali tvarka bei priežiūra.
Taip norisi tikėti, jog Genioto kapinėse vėl sužydės gėlės, suplevens žvakių liepsnelės. Gal tada žmonės vėl atras čia kelią, kaip kadaise, per gegužines? A.Tubutytės surinktomis žiniomis, anksčiau jos būdavo „šventas reikalas". Merginai kaimynė Jadzė Jokšaitė yra pasakojusi, jog į pavasario pamaldas visus geniotiškius bei aplinkinių kaimų gyventojus kviesdavęs tam darbui paskirtas kaimo atstovas. Jis, kaip buvo įprasta mūsų krašte, belsdavo į medinę lentą.
„Žmonės, išgirdę pažįstamus garsus, pasiimdavo maldaknyges ir susirinkdavo kapeliuose. Beje, prieš kelias dienas jie jau būdavo juos sutvarkę, papuošę. O paskutinių pamaldų vakarą gyventojai susiburdavo kurioje nors sodyboje. Dainuodavo liaudies dainas, šokdavo bei aptardavo tolimesnius ūkio darbus", - surinktais prisiminimais dalijasi gimnazistė.

Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Geniotas plačia juosta driekiasi nuo Vėžaus iki pat Kvėdarnos - Laukuvos vieškelio. 1667 m. Geniote bei gretimuose Klabuose surašyta 13 dūmų. 2005 m. kaime buvo 24 sodybos ir 96 gyventojai. Už pusantro kilometro į šiaurės rytus nuo Pavėžio piliakalnio, kurį vietiniai žmonės vadina Vokietkapiu, prasideda Genioto kaimas, per kurį teka Geniotalio upelis. Šiais vietovardžiais, matyt, įsiamžinęs XIV a. pabaigoje ten gyvenęs didikas Geniotas (Gnete). Jo „dvaras" (Gnetinhofe), kitaip tariant, ūkinis kompleksas su pilimi, minimas penkiuose kryžiuočių karo kelių į Medininkų kraštą aprašymuose, iš kurių seniausias sudarytas 1385 m. Beveik nekyla abejonių, kad Genioto pilis lokalizuotina Pavėžio piliakalnyje, o dabartinis Genioto kaimas išsidėstęs šio didžiūno valdytose žemėse.
Iki XIV a. pabaigos kryžiuočiai sugebėjo sunaikinti visas Jūros pakrantėse stovėjusias pilis ir nustumti žemaičius į krašto gilumą dar keliasdešimt kilometrų. Genioto pilis tuo metu buvo toliausiai į vakarus nutolusi jų tvirtovė. Matyt, jai teko atlaikyti daugelį vokiečių puolimų. Galima numanyti, kad toks nuolat pavojingas gyvenimas Geniotą išsekino. 1399 m. Klaipėdos komtūrui su keliasdešimčia žmonių pasidavęs Guethe, ko gero, yra tas pats asmuo. (Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė, „Gedimino pilis (ne ta) ir kitos vietų prie Dievo įdomybės". „Šiaurės Atėnai", 2006 06 10, Nr. 800)

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.