Šventais protėvių kapų kalneliais XLIII

Paragaudyje - tikras istorijos lobynas

Kvėdarnos seniūnijoje esantis Paragaudis - reikšmingas ne vien mūsų rajono, bet ir visos Lietuvos istorijai. Palyginti nedidelis, apie keturiasdešimties sodybų, kaimas atmintyje saugo ne tik kunigaikščių laikų kronikų, carinės valdžios, o vėliau - ir sovietinės santvarkos įvykius, tačiau ir pirmųjų mūsų eros metų paslaptį. Paragaudžio teritorijoje aptinkamas I-II am˛iu pilkapynas ir net keturi vėlesni kapinynai, davę tikro peno juos kasinėjusiems archeologams.

Senkapis saugojo daugiau nei 700 dirbinių

Paragaudyje gyvena vienas mūsų jau aprašyto kraštotyros būrelio "Kraštomanija" narių, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos moksleivis Justas Šniepis. Garsieji kapinynai bei pilkapynas yra netoli vaikino namų. Visą vaikystę, galima sakyti, vos ne šalia šitų paslaptingų vietų praleidęs Justas neslepia: nei jis, nei jo artimieji žinių apie šias vietas beveik neturi, o ir vyresnieji kaimo gyventojai apie senuosius kapinynus nelabai ką teatsimena. Tad jaunuolis čiupo kompiuterį ir virtualių šaltinių pagalba padėjo mums surinkti kuo daugiau informacijos apie rūpimus objektus.Kaip jau minėta, Paragaudyje yra net keturi senieji kapinynai, kitų dar vadinami senkapiais. Vieną iš jų prieš daugiau nei keturiasdešimt metų tyrinėjo Vito Valatkos vadovaujama archeologų ekspedicija, kuri pateikė išsamius kasinėjimų rezultatus. Justas pateikė V.Valatkos rašytinį palikimą "Paragaudžio senkapis", perduotą Žemaičių muziejui "Alka", kurio atskiri duomenys yra panaudoti šiame straipsnyje.
Remiantis minėtu archeologo rašytiniu palikimu, ištyrus ariamame lauke esantį senkapį, paaiškėjo, jog čia senosios žemaičių gentys laidotos IX-X a. Kapinynui buvusi parinkta visai nežymi kalvelė su žvyringu gruntu, o mirusieji laidoti tos kalvos pietryčių, pietų bei pietvakarių šlaituose. Buvo ištirta didesnioji dalis kapinyno - 654 kv. m plotas, surastas 71 kapas ir 91 suardyto kapo šiokie tokie pėdsakai. Deja, žmonių griaučiai kapuose neišsilaikę, išskyrus mažus fragmentus prie žalvarinio dirbinio. Kapinyne dominuoja pavieniai griautiniai kapai, į kuriuos aukštielninki, ištiestomis kojomis bei įvairiai sudėtomis rankomis paruošti kūnai guldyti skobtiniuose ąžuoliniuose karstuose. Tik du kapai tebuvo dvigubi. Viename iš jų vienas šalia kito gulėjo dviejų vaikų karsteliai, o antrasis išsiskyrė savo laidosena. 70 cm gylio, 50 cm pločio ir apie 200 cm ilgio duobėje buvo paguldytas ąžuolinis skobtinis karstas, kurio galvos galas buvo orientuotas tiesiai į vakarus. Ant karsto viršaus, galvugalyje, buvusi padėta geležinė yla mediniu koteliu. Karsto viduje buvęs moters kūnas. Kaukolę juosė žalvarinė grandinėlė, ant kaklo buvo vytinė antkaklė ir žalvarinių įvijėlių bei grandelių vėrinys (kolje). Ant kairės rankos pirštų užmauti du įvijiniai žiedai. Ant krūtinės į viršutinį drabužį buvę įsmeigti du puošnūs kryžiniai smeigtukai. Prie dešiniosios šlaunies prišlietas geriamasis ragas su pasidabruotu briaunos apkalu. Ant dešiniosios numirėlės alkūnės padėtas plonos drobės ryšelis su sudeginto kūdikio kauliukais ir jam skirtomis įkapėmis. Drobinis maišelis surištas austa juostele, kuri, kaip teigiama Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės knygoje "Karšuva 2", ko gero, yra pati seniausia Lietuvoje rasta austa juosta.
Devyniuose turtingų vyrų kapuose į duobę buvo įdėta po vieną žirgo galvą. Prie kai kurių žirgų kaukolių aptikta po vieną ar du įvijinius plonus žiedelius, o prie kitų nerasta nieko. Žirgo galva dėta į duobės kampą galvugalyje. Keista, bet žirgo galva aptikta ir viename mergaitės kape. Dažname vyro kape randama ir geležinių žąslų, pentinų. Peilis - taip pat gana dažna, daugiausia vyrų kapų įkapė. Į juos dėti ir diržai. Moterų kapuose gausiai aptinkama geležiniu ylu ir cilindro formos smiltaininiu verpstuku. Kai kurie padaryti gana nerūpestingai, su mažytėmis ar net visai nepragręžtomis skylutėmis.
Gausu kapuose ir papuošalų. Ypač įspūdingos numirėlei ant galvos uždėtos kepurėlės, padengtos ištisai žalvarinių grandelių eilėmis. Jų pakraščiai buvę papuošti klevo sėklos formos kabučiais. Trečios tokios pat kepurėlės liekanos rastos suardyto kapo žemėse. Tokių galvos apdangalų aptikta ankstesnių tyrinėjimų metu Upynoje, Žviliuose, Bikavėnuose. Moterų kapuose būtiniausia įkapė - smeigtukų pora.
Iš viso kapinyne surinkti 734 dirbiniai, kurie saugomi buvusiame Telšių kraštotyros muziejuje (dabartiniame "Alkos" muziejuje).

Akmenų vainikas apsaugojo nuo piktųjų dvasių

Pilkapis, arba kitaip supiltas kapas, - senovės baltų laidojimo vieta, dažniausiai apjuosta akmenų vainiku. Itin senas pilkapynas yra ir Paragaudyje, netoli Jūros upės. Pasak istoriko V.Almonaičio, pamiškėje išsidėstęs vertingas archeologijos paminklas saugo 40 sampilų, išsidėsčiusių vienas prie kito. Sampilai - ganėtinai nemaži: apie metrą aukščio ir 10 m skersmens. 1985-1992 m. Paragaudžio pilkapyną ištyrinėjo archeologai. Ekspedicijai vadovavo humanitarinių mokslų daktaras Mykolas Michelbertas. Apie mūsų rajono istorijos lobyną jis yra išleidęs netgi atskirą knygą "Paragaudžio pilkapynas" (1997 m.), nemažai straipsnių publikavęs vietinėje spaudoje: "Archeologai Paragaudžio pilkapiuose" ("Artojas", 1987 m. rugsėjo 30 d.), "Turtingas I amžiaus kapas Paragaudyje" ("Artojas", 1989 m. spalio 26 d.), "Radiniai Paragaudyje" ("Artojas", 1991 m. spalio 11 d.). Minėtomis publikacijomis remiamasi ir šiame straipsnyje.

Mokslininkas nustatė, kad žmonės čia laidoti apytikriai nuo 50 iki 200 pirmųjų mūsų eros metų. Mirusieji guldyti skobtiniuose karstuose, jiems dėta daug įkapių: geležinių darbo įrankių ir ginklų, bronzinių papuošalų. Rasta net Romoje pagamintų emalės karolių. 1989-aisiais atkastas vienas kapas, pasak M.Michelberto, neabejotinai buvęs pats turtingiausias pagal įkapių skaičių, rastų Lietuvos laidojimo paminkluose. Vyro kape buvo aptikta 10 daiktų: kirvis, yla, galąstuvas, ietis, geležinis smeigtukas, žalvarinė segė, pincetas bei trys apyrankės. Spėjama, jog šiame kape palaidotas vyras užėmė išskirtinę padėtį visuomenėje.

Remiantis archeologo surinkta medžiaga, pagonybės laikais mirusieji būdavo laidojami, atliekant įvairias su ugnimi susijusias apeigas. To pėdsakai - degėsiai ir angliukai, aptinkami pilkapių sampiluose. Deginant ugnį, buvo vejamos piktosios dvasios, o jas išginus, aplink duobę supilamas akmenų vainikas. Jis simbolizavo mirusiojo namus ir kartu turėjo apsaugoti velionį nuo piktųjų dvasių.
Tyrinėjimų metu aptikta ir išties milžiniškų pilkapių. Vienas sampilas atkastas 10 m pločio, 15 m ilgio ir net 1,6 m aukščio. Deja, nemažai reikšmingų archeologijos paminklų kadaise sunaikino patys žmonės. Kaip rašo M.Michelbertas straipsnyje "Paragaudžio pilkapynas", išspausdintame knygoje "Šilalės kraštas" (1994 m.), dalis jų suarta traktoriais, o dalį, vietinių gyventojų pasakojimu, suniokojo sovietai. Jie lupo akmenis iš pilkapių vainikų, krovė į sunkvežimius ir vežė pasienio įtvirtinimų statybai. Be to, kai kuriuose sampiluose buvo pastebėta perkasimo žymių - duobių - pėdsakų. Kaip paaiškėjo, nemažai tokių duobių sudarė ir pačių gyventojų iškasti bulvių rūsiai... Didelė pilkapyno teritorijos dalis buvo atsidūrusi bendros kaimo ganyklos sudėtyje. Pilkapius nuo visiško sunaikinimo išgelbėjo tik prie pat prisišliejęs miškas.

Rengiant straipsnių ciklą projektui "Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga "Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS
ir "Alkos" muziejaus nuotr.