Šventais protėvių kapų kalneliais XLII

Ką kapinėse veikė patranka?

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos moksleivė, kraštotyros būrelio „Kraštomanija" narė Viktorija Kvietkutė mielai sutiko pasidalinti žiniomis apie gimtojo Grimzdų kaimo maro kapelius. Tačiau, vos davusi pažadą, susizgribo, jog ne kažin ką tegalės papasakoti ir be vyresnio žmogaus pagalbos turbūt neišsivers. Kas gi daugiau, jei ne mūsų senoliai savo atmintyje dar saugo daug ko, kas galbūt mums jau atrodo nesvarbu ir nebūtina.

Kapinaites atgaivino bendruomenė

Viktorijos močiutei Stanislavai Kazlauskienei – jau aštuoniasdešimt šešeri. Garbaus amžiaus grimzdiškė, anūkės paklausta apie maro kapų istoriją, iš savo atminties skrynios ištraukė ne vieną įdomų faktą. O taip, kaip kapinaitės atrodo dabar, visąlaik nebuvę.
Iš vaikystės Stanislavos atimtyje yra išlikęs itin gražus kapinių vaizdas: jos buvo žmonių kruopščiai tvarkomos ir dažnai lankomos. Tiesa, išpuoselėtoje amžinojo poilsio vietoje, nors Grimzdai tikrai nepriskiriami prie mažų kaimų, daug kapų nebuvę, anot S.Kazlaukienės, gal tik trejetas. Bet vėliau, kuomet, bėgant metams, senosios kaimo kapinaitės vietinių žmonių dėmesio nebesulaukė, nebeliko ir nė tų nedidelių kauburėlių...
„Tik 2005 metais kapelius vėl prikėlė ir ėmė nuolat tvarkyti mūsų kaimo bendruomenė „Saulietekis". Nuo to laiko kapinaitės yra prižiūrimos ir vietinių žmonių. Atgaivinta ir Gegužinių pamaldų tradicija", - sako Viktorija.
Dabar Grimzdų maro kapeliai aktyvių bei iniciatyvių kaimiečių dėka kiekvieną gegužę sulaukia būrio maldininkų, kurie išsiilgę ne tik kadaise gyvavusių autentiškų tradicijų, bet ir gyvo tarpusavio bendravimo: juk kartais su senais pažįstamais ar tolimesniais kaimynais nesusitinkama net gatvėje...

Melsdavo gero derliaus

Žinoma, dabartiniai gegužiniai giedojimai nebėra visai tokie, kokie būdavo senovėje: kapinėse nebekabo stora medinė lenta, į kurią pirmi atbėgę kaimo vaikai belsdavo po ranka pasitaikiusiais pagaliais, nebesusirenka tiek daug jaunimo... Be to, S.Kazlauskienės pasakojimu, Grimzduose giedodavo ir melsdavosi ne tik gegužės mėnesį. Štai visas kaimas kapinaitėse rindavosi ir balandį, per šventą Morkų. Šią dieną nuo senų senovės lietuviai pradėdavo dirbti daržus. Pirmiausia tradiciškai būdavo sėjamos morkos. Lysvės gale įbesdavo kuolą, kad morkos augtų tiesios ir didelės. Atėjus krikščionybei, ši diena sutapatinta su šv. Morkaus varduvėmis, tačiau sąsajos su pagoniškuoju lietuvių tikėjimu išliko – tądien minima ir Daržų diena, sėjos pradžia. Dėl to susirinkusieji traukdavo giesmes, kalbėdavo poterius, jog Aukščiausiasis kuo geresnį derlių subrandintų. Giedotojai kapukuose rinkdavosi ir per Sekmines, kurios ne visada išpuola gegužės mėnesį.

Bajorai, kariai ir patranka

Viktorijos močiutė pažėrė ir iki tol negirdėtų įdomybių. Anot jos, tie trys Grimzduose esantys kapai žymi anuomet garsių lenkų kilmės bajorų laidojimo vietas. Deja, iš kokios giminės jie buvo, senolė nežino. Tačiau ji kiek plačiau gali papasakoti apie karo metus. Prasidėjus neramumams, kaimo kapinaitėse paslaptingai atsirado... patranka! Keisčiausia, kad niekas nežinojo, kokiu tikslu, nes atvežta ji taip ir stovėjo niekieno nenaudojama. Pasak S.Kazlauskienės, iš patrankos nebuvo iššautas nė vienas šūvis, nors aplink pabūklą mėtėsi daugybė sviedinių...

Senosios grimzdiškės teigimu, karo metais kaimo teritorijoje žuvo keletas rusų karių. Nežinia kas juos užkasė senuosiuose maro kapeliuose. Vėliau žuvusiųjų svetimtaučių palaikus išsigabeno jų artimieji.

Kitąmet sukaks dešimtmetis nuo Grimzdų kapinaičių atnaujinimo. Nežinome, kaip jos atrodė iki didžiosios talkos, tačiau dabar vaizdas nuteikia maloniai. Kapelius juosia tvarkinga neaukšta tvorelė su priekyje įtaisytais metaliniais ornamentuotais varteliais. Pravėręs juos, atsiduri prie atkurtų kapų kauburėlių ir nedidelės geltonos koplytėlės. Prie jos padėta gėlių puokštelių, dar likę išdegusių stiklinių žvakių. Iškart supranti, kad žmonės čia užsuka ne tik Visų šventųjų vakarą...

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.