Šventais protėvių kapų kalneliais XLI

Gimnazistai nori pamatyti, pažinti, patirti

Nei krašto istorija, nei senosios lietuvių tradicijos ar domėjimasis tuo, kuo gyveno mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, šiandienos jaunimui visiškai nebeaktualu? Įdomu tik tai, kas nauja, šiuolaikiška, nematyta? „Tikrai ne", - sako būrys Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos moksleivių ir kviečia susipažinti su aktyviai veikiančiu kraštotyros būreliu bei mokykloje įgyvendinamu projektu „Aš ir gimtinė: pamatyk, pažink, patirk".

Daugelis mokinių apie savo kraštą žino minimaliai

„Šis projektas užsimezgė konkurso „Mokykla ateičiai" metu. Turėjome labai greitai sugalvoti temą, ir man į galvą šovė mintis, jog tegul tai būna gimtinė. Kodėl? Todėl, kad žmogus pirmiausia turi pažinti savo artimą aplinką. Mes kažkodėl labai daug kalbame apie gimtinę, bet ji nuo mūsų yra lyg ir toli... Paklauskime savęs, ar visi žinome, kas dedasi aplink mūsų namus? Patikėkite, žino jau tik nedaugelis. Pavyzdžiui, išsiruošėme ieškoti Pajūralio daubos. Nei mes patys išmanome, kur ieškoti, nei mūsų šnekinti vietiniai žmonės. Koordinates turime, tačiau kaip tą vietą rasti, jei net pajūrališkiai nieko apie tai pasakyti negali? Arba Drobūkščių piliakalnis. Nė vienas mokinys net nebuvo apie tokį girdėjęs. Tad projekto esmė – kad vaikas pamatytų tai, kas jį supa. Nes esu tvirtai įsitikinusi, jog aplinka, kurioje gyvename, kažkuo prisideda ir prie mūsų asmenybės vystymosi. Noriu, kad mokiniai suprastų, jog jie yra unikalūs, kaip ir jų gimtinė", - su projekto idėjomis supažindina jo koordinatorė, lietuvių kalbos mokytoja Ligita Budriuvienė.
Nuo šių mokslo metų pradžios gimnazijoje įgyvendinamas projektas suskirstytas grupėmis. 5-6 klasių mokiniai gilinasi į Kvėdarnos apylinkių tautosaką, septintokai lanko geografinius objektus, aštuntokai susipažįsta su miestelio profesijomis bei senaisiais amatais, pirmokėliai lankosi sakralinėse vietose, kapinėse, antrokai – bažnyčiose bei koplyčiose, o vyriausieji sistemina visą medžiagą.
Mokytojos Ligitos pasakojimu, projekto metu surinkta medžiaga nebus nukišta į stalčių - ją vaikai jau ir dabar sėkmingai integruoja į dalykų pamokas: biologiją, istoriją, lietuvių kalbą ir kt.

Devintokų užduotis – suskaičiuoti visus kapinių kryžius

Aplankyti visas Kvėdarnos apylinkėse esančias kapines - tiek senąsias neveikiančias kapinaites, tiek civilines, teko pirmoms gimnazijos klasėms. Tačiau devintokai ne šiaip sau vaikštinėjo, o turėjo įvykdyti konkrečias užduotis. Pavyzdžiui, užfiksuoti, kiek ir kokios rūšies kryžių ar paminklų yra kapinėse, nufotografuoti autentiškus jų užrašus, suskaičiuoti kapus, kurių nežymi nei paminklas, nei kryžius, išsiaiškinti, kokiomis pavardėmis asmenų palaidota daugiausiai, įamžinti kapinių augaliją, o surinktą medžiagą suklasifikuoti.
Mokinių atlikto tyrimo metu, remiantis užrašais ant paminklų, paaiškėjo, jog Kvėdarnos civilinėse kapinėse daugiausiai palaidota žmonių Jurgučių pavarde. Po to rikiuojasi Raudoniai, Petkai, Būdvyčiai ir Vaičiuliai.
Moksleiviai suskaičiavo, kad kapinėse stovi net 1204 akmeniniai, 134 metaliniai ir tik 55 mediniai kryžiai.

Gimtąjį kraštą tyrinėja su didžiausiu entuziazmu

Į krašto pažinimą gimnazijoje orientuotas ne vien projektas „Aš ir gimtinė: pamatyk, pažink, patirk". Neseniai būrelis 7-12 klasių kraštotyros entuziastų, pasivadinusių kraštomanais, gimtąsias (ir nebūtinai) vietas ėmė „narstyti po kaulelį". Ši veikla ypatingai sužavėjo mokytoją L.Budriuvienę, gimusią bei augusią Rietave.
„Aš pati esu savo krašto „maniakė". O tuomet svetimą pamilti nėra taip lengva. Prisimenu, kai atvažiavau į Kvėdarną, ji man atrodė tokia keista, lyg kažkokioje duobėje. Tačiau pagyvenusi čia ir pradėjusi pažinti dar neatrastas miestelio vietas, supratau, į kokį ypatingą kraštą atkeliavau. Taip, į ypatingą", - neslepia meilės Kvėdarnai pedagogė.
Vienas aktyviausių kraštomanų, vienuoliktokas Viktoras Urbis, įsitraukęs į šią veiklą, aplankė visas Kvėdarnos apylinkėse esančias senąsias kapavietes. Jų čia - virš dešimties. Gimtojo krašto mylėtojas tikina kelionių bei klajonių metu patyręs ne tik didelį atradimo džiaugsmą, pliūpsnį gerų emocijų, bet ir nemažai mistikos.
„Bene labiausiai man įstrigo Lembo maro kapinaitės miške. Sudėtinga buvo jas atrasti. Iš pradžių bandėme ieškoti patys, bet po to sutikome du traktorininkus, ir jie nurodė, kur važiuoti. Tad sėdome ant dviračių ir mynėme pedalus tolyn. Važiuojame važiuojame, tačiau vis vien nematome tų kapinių, nes kryžius tik vos vos tarp medžių pastebimas. Ką gi, mokytoja Ligita pasiūlė sustoti, pasidalinti į dvi grupeles ir ieškoti atskirai. Ogi, pasirodo, mes sustojome kaip tik toje vietoje, kur ir yra kapinės - pamatėme kryžių... Jausmas buvo išties išskirtinis. Iš pradžių, galima sakyti, ištiko šokas. Daug mistikos, daug magijos..." – dalijasi įspūdžiais gimnazistas.
Ne mažiau nuostabos vaikinui sukėlė ir kitos senosios protėvių laidojimo vietos. Pavyzdžiui, Padievaičio kapinynas šiuo metu yra šienaujama bei galvijų ganoma pieva, o senasis Kvėdarnos miestelio kapinynas užstatytas gyvenamaisiais namais.

Nemažai kraštomanų „Šilalės artojui" sutiko pagelbėti, rengiant straipsnius ciklui „Šventais protėvių kapų kalneliais". Publikacijas apie konkrečias kaimų kapinaites, senkapius ar pilkapynus spausdinsime artimiausiuose numeriuose.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.