Šventais protėvių kapų kalneliais XL

Kaimo istorija žmonėms dar svarbi

Lembas - palyginti mažas, keturis kilometrus į šiaurę nuo Kvėdarnos nutolęs kaimelis - turbūt yra vienas iš nedaugelio Šilalės rajone, turintis tiek krašto istorijai ir kultūrai svarbių objektų. Lembas didžiuojasi kunigo, kalbininko Kazimiero Jauniaus gimtine, įvairiais mistiniais pasakojimais apipinta Varanios brasta, Velnio krase, storiausiu Šilalės rajone ąžuolu bei galingu saugotinu klevu, Alkos kalnu ir net dvejomis senosiomis kapinaitėmis.

Apie pirmąsias, besislepiančias tankiuose Lembo eglynuose, rašėme praėjusiame laikraščio numeryje. O štai antrosios, ir nesumeluosime, pagrindinės, plyti pačioje kaimo širdyje – visai netoli K.Jauniaus klėtelės, šalia Jurgio bei Stanislavos Vaitiekų sodybos. Šių kapinaičių žmonės nepamiršta ir lanko iki šiol.

Kapinių varteliai atkurti pagal autentišką modelį

Anot arčiausiai jų gyvenančio J.Vaitiekaus, kaime yra ir atsakingas už kapukų priežiūrą žmogus. Juos kaip savo kiemą švarina Marytė Vytienė. Todėl kapeliuose nerasi lapų jūros ar kitokių šiukšlių - akį džiugina nušluoti takai, gėlių puokštėmis padabinti kapų kauburėliai, deginamos žvakės. Kad žmogaus koja čia nesvetima, liudija net keletas medinių suolų.„Čia susėda giedoriai", - sako J.Vaitiekus.
Prieš daugelį metų išnykusi gegužinių pamaldų – mojavos - tradicija iniciatyvių žmonių dėka prieš kurį laiką Lembe sėkmingai atgaivinta. Kapinaitėse kiekvieną pavasarį susirenka ne tik vietiniai lembiškiai, bet ir bendraminčiai iš Grimzdų, Paragaudžio. Maldininkų suguža visas būrys, ir kaimas tarsi atgyja iš naujo.
Aldonos Gedvilienės straipsnyje „Lembo soda" („Šiaurės Atėnai", 2009 m. sausio 30 d., Nr. 926) minima, jog tris dienas prieš Šeštines (pirmadienį, antradienį ir trečiadienį) būdavo Kryžiaus dienos (vietiniai jas vadindavo Kryžiaunomis). Šiais vakarais į kaimo kapelius lembiškiai rinkdavosi pasimelsti. Kryžius papuošdavo vainikais ar gėlių puokštėmis, vartelių viršutinę dalį taip pat apvainikuodavo. Pamaldų metu žmonės degindavo žvakes.
„Suklaupę prie kryžiaus, maldininkai giedodavo Visų Šventųjų litaniją, giesmę „Pone Karaliau, Dieve Abraomo", skaitydavo iš maldaknygių maldeles, kalbėdavo poterius už mirusiuosius, šventųjų prašydavo gero derliaus ir gyvulių globos. Grįždami namo, ūkininkai aplankydavo savo laukus, peržegnodami palaimindavo javus. Vakare piemenys gaudavo po šešis kukulius (kleckus)", - apie ankstesnius laikus rašoma publikacijoje.
Joje taip pat užsimenama apie unikalią senovinę kapinaičių tvorą.

„Kapinių mediniai vartai atnaujinti. Senovėje buvusią vartų formą kaimiečiai išlaikė iki šių dienų. Kapinių vartai buvo padaryti tokie pat, kaip ir tarpukariu: šonuose - du aukšti stulpai, viršuje piramidiškai sujungti trimis kartelėmis, kurių susikirtimo viduryje - kryžius. Apačioje - apie 3 metrus pločio, per vidurį į abu šonus išskleidžiami varteliai iš siaurų, viršuje nusmailėjančių lentelių", - rašė A.Gedvilienė.
Kapinių centre stovi du kryžiai. Anksčiau buvo ir trečias, tačiau vienais metais užėjusi baisi audra nulaužė galingo klevo šaką, kuri krito tiesiai ant medinio kryželio. Jis sugadintas nebepataisomai.
Neaišku, kokią istoriją mena mažesnysis metalinis kryželis akmeninio paminklo dešinėje, bet žinoma, kad jo „kaimyną" 1933-iaisiais pastatė vietinė Pavasarininkų grupelė. Tai įrodo ir paminkle juodais dažais įrašytas tekstas: „Atmintis pastatyta Lembo 1933 šv. m. Pavasarininkų ir ūkininkų aukomis".
Deja, rašytiniuose šaltiniuose nėra informacijos apie laidojimus šiose kapinėse. Traktuojama, jog jos yra neveikiančios. Tačiau J.Vaitiekus sako lyg pro miglą atsimenantis, kad pokario metais čia atgulė keli nukauti kareiviai. Kiek jų tiksliai buvo ir kokios tautybės, pasakyti negali. Atmintyje tik išlikę, jog netrukus į Lembą atvyko žuvusiųjų artimieji ir kūnus išsivežė... Vietą, kur kareiviai buvę palaidoti, anot Jurgio, galima atspėti, mat kairėje kapinaičių pusėje tebedunkso dvi įsmegusios duobės.
„Pažiūrėkite, įkritusi žemė. Manau, kad čia ir buvo tie kapai" - svarsto lembiškis.

Lembas – labai senas kaimas. Lembo dvaras paminėtas XVI a. Sprogio žemaičių žemės geografiniame žodyne, kituose istoriniuose šaltiniuose, o 1619 m. – Žemaičių žemės teismo sprendimo išraše. Vėliau Lembas priklausė Žemaičių vyskupo valdų Varnių dvarui. Baudžiavos laikais Žemaičių vyskupijai jis mokėdavo duokles. 1638 m. Lembe buvo 15, 1662 m. – 17, 1779 m. – 19 kiemų.

*******************

Antanas Poškus (g. 1930 m. Lembo k.) apie kaimo atsiradimą ir jo vardo kilmę pasakojo taip: „Dykčiom sena či buva tik kansniuks pyvas, o aplink buva miškų miškaa. Atros ope, nu kaži kur atplauki žmuogs ir apsikirtis įsitvėri. Ons vadinos Lembs. Nu tuo laika mūsų suoda ir prasidieji..."
Knygoje „Karšuva 2" rašoma, jog „kai kurių kalbininkų nuomone, lietuvio ausiai keistoką vietovardį paliko kadaise čia gyvenę lyvių, estų ir suomių protėviai finougrai, kurių nedidelės grupelės buvo atklydusios į šiaurės vakarų Lietuvą III tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Tačiau kalbininkė Marija Razmukaitė linkusi vietovės pavadinimą išvesti iš žemaičiuose seniau vartoto žodžio lembus – skystas, menkai baltintas.
Iš Lembo kilę kunigas Juozapas Jasas (1872-1935 m.) bei kunigas ir kalbininkas Kazimieras Jaunius (1848-1908 m.).

Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.