Šventais protėvių kapų kalneliais XXXVIII

Ne mirusių reikia bijoti, o gyvų...

Pūtvės kaimas mena gana turtingą istoriją. Tiesa, reikia pripažinti, kad dalis tos istorijos - tik spėjimai ir hipotezės. Pagrindinės jų: stovėjo čia garsioji Pūtvės pilis ar ne, kurioje vietoje ji galėjo būti, kodėl tuomet kaime nėra išlikę jokio piliakalnio? O gal pilis buvo ne Pūtvėje, o Indijoje?
Tačiau mes seniausios šio kaimo gyventojos Jadvygos Tenikaitienės teiravomės ne apie Pūtvės pilį, o apie maro kapelius. Deja, beveik devyniasdešimt metų čia praleidusi senolė tik skėsčiojo rankomis ir apgailestavo: „Nieko daug nežinau. Turbūt niekas jau nebežino..."

 Maras išguldė beveik visus

Tačiau įsikalbėjus Jadvyga iš atminties ima traukti prisiminimus. Pasak jos, ant stataus ir aukšto Akmenos šlaito esantys kapeliai buvo supilti maro metais. Prieš kelis šimtus metų žmoniją užpuolusi tokia baisi vidurių šiltinė, jog visi krisdavę kaip lapai. Baisiausia, kad nuo jos mirdavo itin daug kūdikių ir vaikų. Epidemija į mirties patalą paguldydavo ištisas šeimas. Esant tokiai situacijai, niekas nebežiūrėjo nei laidojimo tradicijų, nei kitų dalykų: kūnus užkasdavo čia pat, kaime. Dėl to beveik kiekviename kaime ir atsirado vadinamieji maro kapeliai.
„Dar žinau, jog šioje vietoje laidodavo nepakrikštytus kūdikius. Taip jau būdavo – jei nesi priėmęs krikšto, šventintose kapinėse tavęs niekas neleis užkasti. Girdėjau, kad labai daug ką tik gimusių vaikelių yra prilaidota..." - atmena J.Tenikaitienė.
Jos vaikystėje ir jaunystėje šie kapai būdavo prižiūrimi. Kiekvieną žymėjo žemės kauburėlis, kryžius. Čia atgulusiųjų artimieji pasodindavo gėlių, degindavo žvakes.
„Buvo taip, kaip dabar tikruose kapuose: kieno šeimos narys ar giminaitis yra palaidotas, tas ir tvarko. Iš mūsų nieko čia nebuvo, tai mes neidavome", - sako senolė.

Kapai – puiki vieta pasipelnyti?

Jadvyga į kapelius dažniausiai užsukdavo tik gegužės mėnesiais, per mojavines, kuomet visas kaimas rinkdavosi giedoti ir melstis.
„Nemažai žmonių sueidavo, buvo gana daug jaunimo. Iš tikrųjų kas turėdavo gražius balsus, tas ir ateidavo, o kas giedoti nemokėdavo, tas ne. Mes buvome keturios seserys ir visos - „giedorkos". Vyriausia buvo Stanislava, po to – aš, Elena ir Eugenija. Tai visos kai užtraukdavome!.. Mušdavome į medinę lentą, kviesdavome vėluojančius. Kiekvieną vakarą, net ir sekmadieniais, giedodavome giesmes, litanijas. Po to poterius kalbėdavome. O pagiedoję bei pasimeldę vėl greitai namo keliaudavome. Nors ne visada. Kartais pasilikdavome gegužinėje. Senovėje žmonės daug smagesni buvo", - įsitikinusi senolė.
Anksčiau Pūtvė gyvavo. Pasak Jadvygos, troba prie trobikės, o kiekvienoje – būrys žmonių. Bet dabar belikusios vos šešios sodybos... Močiutė ima berti kažkada čia gyvenusių žmonių pavardes: dveji Laučiai, dveji Kuizinai, Venckai ir Sirvydai, po to - Ašmučiai, Šlepai, Macijauskai, Kazlauskis, Mejerienė, Putvinskis... Atsiminusi šią pavardę, J.Tenikaitienė išsitaria, kad anksčiau kapeliuose dėjosi ir nelabai gerų dalykų. Esą lenkų kilmės bajoras Putvinskis buvo sugalvojęs būdą, kaip savo kišenę papildyti ir iš kapų neva kasdavo žvyrą, kurį gana neblogai parduodavo...
 

„Ar mirusio žmogaus bijosi – bijoti reikia gyvų"

Pūtvės kapai nuo Jadvygos namų nutolę apie vieną kilometrą. Norint juos aplankyti, teks kulniuoti žmonių pievomis - privažiavimo nėra. Bet kapeliai iš visų pusių pažymėti ryškiais riboženkliais, teritorija apjuosta paprasta virve, vietomis - sena spygliuota tvora. Perlipęs per virvę, patenki į tikrą ramybės oazę. Rodos, laikas čia visai sustojęs...Tylą sudrumsčia nebent nuo stipresnio vėjo sušnarančios aukštų medžių viršūnės. Kapai prižiūrimi gerai: nugenėti medžiai, nušienauta žolė. Daugiau tvarkyti ir nėra ką. Čia bestovi tik du mediniai kryžiai. J.Tenikaitienės pasakojimu, anuomet jų būdavo daug ir įvairių.
Taip tylu ir ramu, kad negali įsivaizduoti, jog anksčiau čia virė gyvenimas. Ar žmonėms „draugijos" nepalaikydavo ir vėlės?
„Ne, tokių dalykų nėra nutikę. Ne mirusių reikia bijoti, o gyvų", - sako J.Tenikaitienė.

Pūtvė - nedidelis keliolikos ūkių kaimelis kairiajame Akmenos krante, priešais Andriejaičius. Jo vardas sutampa su 1307-1328 m. kronikos minimos Karšuvos žemės - Pūtvės (Pūtvininkų) pilies pavadinimu. Didelė tikimybė, kad ji ir stovėjo dabartinėje šio kaimo teritorijoje. Kurioje konkrečioje vietoje - istorikai nėra nustatę. Galbūt ją primena Piliakalniu senųjų pūtviškių vadintas aukštumos kraštas kairiajame Akmenos krante. Faktiškai piliakalnio čia nebėra, tačiau vietovardis sakytų, kad toks egzistavo, tik jį amžių bėgyje nuplovė upė. Vis dėlto trūkstant neabejotinų įrodymų, jog čia būta piliavietės, nemažai tyrinėtojų linkę Pūtvės pilį lokalizuoti už 2,5 km dunksančiame Indijos piliakalnyje. Kol nerasta naujų svarių argumentų, gyvuoja abi hipotezės.
XVI a. Pūtvės gyvenvietė įėjo į Karšuvos valsčių. 1562 m. sudarytame jo inventoriuje aprašomas Pūtvės kaimelis (obrąb), tą patį vardą turėjusi miško valda ir pelkė bei plačiai nusidriekusios bajorams Pūtviams (Putvinskiams) priklausiusio dvaro žemės. Rodos, XVIII a. viduryje Petras Putvinskis iš Pūtvės išėjo „užkuriom" į Kelmės krašte esantį Šilo Pavėžupio dvarą, kuris tapo antrąja Putvinskių tėvonija. Iš šios giminės šakos kilęs žymus tautinio Atgimimo laikų veikėjas, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis (1873-1929). Pačioje Pūtvėje Putvinskiai gyveno dar prieš II pasaulinį karą.
Upei nuplovus piliakalnį, žymesnių kultūros paminklų Pūtvėje neliko. Įspūdinga gyvenvietės pirmojo paminėjimo data - 1307 m. - taip pat neįamžinta. Senovę mena tik kaimo kelių sankryžoje rymantis koplytstulpis. Sulaukęs XXI a., jis buvo atnaujintas, tačiau sugrįžo į senąją labai tradicišką vietą - tarp keturių medžių, į kuriuos tiesiog įaugusi žema tvorelė. („Karšuva 2". V.Almonaitis, J.Almonaitienė)

Rengiant straipsnių ciklą projektui „Šventais protėvių kapų kalneliais", naudojamasi Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės išleista knyga „Karšuva 2", kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus rankraščių medžiaga, archeologų Bronės Tautavičienės, Mykolo Michelberto publikacijomis ir vietinių žmonių pasakojimais.

Birutė SRĖBALIŪTĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.