Šventais protėvių kapų kalneliais XXXVII

Ką sunaikina žmonės ir laikas

Pavyko surasti vieną vienintelį žmogų, kuris dar galėtų šį tą pasakyti apie visų pamirštus Putvinskių kapukus Kaltinėnų seniūnijoje.


- Kažkada, labai seniai, aš čia kasiau rūsį bulvėms, - prisimena kaltinėniškis Konstantinas Skrodenis, gimęs ir augęs Putvinskių kaime. - Tai buvo tokia nedidelė kalvelė be jokio ženklo. Nebuvo nei kryžiaus, nei nieko, kas rodytų kapelius. O kur toks iškilimas, dažniausiai būna smėlis. Labai gerai laikosi bulvės. Alfonsas Martinkus, mūsų brigadininkas, paprašė iškasti rūsį. Jis gyveno visai netoli nuo čia. Kasdamas aptikau labai daug kaulų. Jie buvo tokie parudavę. Atrodo, radau ir kaukolę.
Ir žmonės atsisakė laikyti kapinėse bulves?

„Kaž­kur čia ka­siau rū­sį ir ra­dau la­bai daug kau­lų", - Put­vins­kių ka­peliuo­se ro­dė K.Skro­de­nis

- Ne, kodėl atsisakė? Juk rūsį iškasiau. O kaulams šone padariau tokią nišą, ten juos ir sudėjau.
Išeitų, čia pat ir bulvės, ir žmonių kaulai?
- Taip, viskas buvo šalia, - linkteli K.Skrodenis.
Ir tai Lietuvoje, kur taip garbinami kapai! Jeigu kapinės žinomos, jos kruopščiai prižiūrimos, kiekvienas kapas perdėtai puošiamas. Lapkričio pirmąją visa Lietuva ima švytėti kapinių žvakėmis, gal net matyti iš kosmoso... Bet jeigu kapinės pamirštos, jose galima laikyti bulves. Ir tai nė kiek neprieštarauja visuotiniam kapinių garbinimui. Ir sovietmečiu to nepaaiškinsi.
Juk ir dabar, nuvažiavę į Putvinskius, neradome jokio ženklo, jog ten buvusios kapinės. Kalvelė išlikusi - ji ir kolūkio laikais nebuvo išarta ir sulyginta su visu lauku. Tačiau čia kasinėta daug sykių - dar ir dabar likusios duobės. Kai kuriose primesta šiukšlių. Visgi kalvelė aptverta elektriniu piemeniu - matyt, žemės šeimininkai žino, kad tai yra kapinės.
Šalimais gyvenanti ūkininkė Irena Kasputienė apie tas kapinaites negalėjo nieko pasakyti. Ji čia atsikėlusi palyginti neseniai. Žemė apie kapelius yra ne jos. Ji priklausė vieniems žmonėms, paskui perėjo į kitas rankas.
- Anksčiau toje vietoje ir karvės ganėsi, ir visokio velnio ten priversta, - sakė I.Kasputienė.
Važiuodami iš Putvinskių, sustojome Pesių kapinaitėse. Joms truputį geriau pasisekė - dar stovi medinis kryžius. Toks neaukštas - matyt, buvo nupuvęs, todėl nupjautas ir šiek tiek nutrumpintas.

Pe­sių ka­pi­nai­tė­se kry­žius dar te­bes­to­vi. Bet is­to­ri­ja apie pa­lai­do­tą vo­kie­tu­ką iš­ny­ko vi­siems lai­kams

- Taip, jis buvo nupuvęs ir nuvirtęs, - paaiškino netoliese gyvenantis Zigmas Lukoševičius. - Tai mes su Petru Razbadausku nupjovėme nupuvusį galą ir vėl pastatėme. Iš tėvų buvau girdėjęs, jog čia esąs palaidotas kažkoks vokietukas. Ar per karą, ar kaip, nežinau.
1941 metais šioje vietovėje vyko nemenkas susišaudymas tarp rusų ir vokiečių. Netoliese buvo palaidota nemažai rusų karių. Po karo jų palaikai išvežti į Šilalės karių kapines. O vokietuką galėjo palikti. Tačiau kas apie tai bepapasakos? Z.Lukošiaus tėvų seniai nebėra, P.Razbadauskas, kuris atstatinėjo nuvirtusį kryžių, šiemet irgi mirė. Gretimame Pakalniškių kaime vienintelė Ona Gimbutienė mena karo laikus. Bet ji atitekėjo iš kito kaimo...
- Mano vyras Alius buvo čia augęs, jis tikriausiai viską žinojo, - sakė O.Gimbutienė. - Tačiau jo nebėra... Kai pradėjote klausinėti, lyg ir prisimenu kažkokias kalbas apie palaidotą vokietuką. Dabar ir pačiai keista, jog laiku nepasidomėjau, nepaklausinėjau, - stebėjosi močiutė.

Petras DARGIS
AUTORIAUS nuotr.