Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XXVII

Jūs gyvi – su gyvais!

Apie Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų vado Igno Čėsnos-Benamio ir jo bendražygių žūtį ilgai nebuvo žinių. I.Čėsna buvo Lietuvos partizanų pogrindinės spaudos organizatorius. Šioje veikloje bendradarbiavo ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė. Grįžusi iš lagerio, ji savo bendražygių neberado. Tačiau apie Žemaičių apygardos partizanų vado Vlado Montvydo-Žemaičio bei štabo spaudos bendradarbės Irenos Petkutės-Neringos žūtį žinojo.

I.Čėsnos-Benamio likimas buvo neaiškus iki to laiko, kol atsirado galimybė paskaityti KGB archyvo dokumentus bei asmens bylas. T.Ūksienė, vartydama savąją, aptiko medžiagos apie I.Čėsnos-Benamio žuvimo aplinkybes - jos vedė į Laukstėnų kaimą Telšių rajone. Prasidėjo paieškos, trukusios iki 2012 metų. Žygio Šatrijos rinktinės partizanų takais metu keliavome po Telšių rajoną, Laukstėnų kaime ėjome iš sodybos į sodybą. Kai vilties ką nors sužinoti liko vis mažiau (gyventojai - ne vietiniai ir nieko nebuvo girdėję apie prieš 60 metų vykusias kovas), nusprendėme paieškas baigti. Bet prieš tai nutarėme aplankyti dar vieną trobą. Ir mums pasisekė - jos šeimininkai žinojo apie pokario kovas bei čia žuvusius Lietuvos partizanus. Po kurio laiko jau brovėmės per krūmus, jog pasiektume vietą, kur 1951-ųjų rugpjūčio 28 d. nelygiame mūšyje prieš Lietuvos okupantus krito Šatrijos rinktinės vadas ir jo bendražygiai.
Taigi kautynių vieta buvo surasta, beliko įamžinti žuvusiųjų atminimą. Šią užduotį LPKTS Šilalės filialo pirmininkė T.Ūksienė pavedė Telšių filialo valdybos pirmininkei Adolfinai Striaukienei.

A.Striaukienė ir T.Ūksienė

Atidengtas paminklas žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos jaunieji šauliai su vadove

Šiemet, lapkričio 14 d., Lietuvos partizanų atminimo įamžinimo entuziastai pakvietė mus į Eigirdžių Dievo Apvaizdos bažnyčią Telšių rajone. Klebonas kun. Vidmantas Šidlauskas pasveikino susirinkusiuosius bei pakvietė nuoširdžiai maldai už Lietuvos partizanus, politinius kalinius ir tremtinius, už tuos, kurie paaukojo gyvybę vardan Tėvynės laisvės. Visi iš širdies sugiedojome Lietuvos Respublikos himną.
Po šv. Mišių apie 1951 m. čia žuvusius partizanus išsamiai papasakojo telšiškė istorikė Janina Bucevičė.
„Prasidėjus Lietuvos resovietizacijai, dešimtys tūkstančių patriotų drąsiai stojo į kovą su okupantais. 1944-1945 m. miškuose susitelkė apie 30 tūkstančių ginkluotų vyrų. Vieni į partizanų gretas patraukė vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, kiti - galimų represijų ar tremties. Tačiau dauguma tokį kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė. 1944-ųjų rudenį susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius junginius, vėliau – į apygardas. Apygardą sudarė 2-5 rinktinės, šios skirstėsi į kuopas, būrius, skyrius. 2-3 apygardos sudarė sritį. Savo veiklą partizanų junginiai reglamentavo atitinkamais statutais ir taisyklėmis, stojantieji į laisvės kovotojų gretas duodavo priesaiką. Jie vilkėjo karines uniformas su skiriamaisiais bei pasižymėjimo ženklais. Partizanai buvo reguliarioji Lietuvos valstybės kariuomenė.
Pasipriešinimas vyko dešimt metų. Šis partizaninis karas yra išskirtinis Lietuvos istorijoje įvairiais aspektais: trukme (10 metų), visuotinumu (įsijungė ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime, kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai, dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų) bei laisvės kovotojams nepalankiu jėgų santykiu. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų.
Rezistencinėje kovoje aktyviai dalyvavo ir Telšių rajono žmonės, susibūrę į Šatrijos rinktinę. 1951 m. rugpjūčio 29 d. Telšių rajono Laukstėnų miške, netoli Aleksandro Paulausko sodybos, sovietų MGB okupacinės vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kariškiai bei Telšių rajono MGB skyriaus operatyvinė-čekistinė grupė, vykdydama karinę operaciją, apsupo septynis ten buvusius partizanus.
Kautynių metu žuvo penki laisvės kovotojai. Mokytojas I.Čėsna-Benamis (dar žinomas slapyvardžiais Žentas, Vaidila, Vitolis, Bedalis) nuo 1950 m. gruodžio buvo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas, prieš tai - Žemaičių apygardos vado V.Montvydo-Žemaičio adjutantas, vėliau - Žemaičių apygardos štabo viršininkas. Jis rūpinosi partizanų spaudinių „Malda girioje", Laisvės balsas", „Kovos keliu žengiant" leidyba bei platinimu, kvietė bendradarbiauti spaudoje gabius, plunksną valdančius jaunuolius. Buvo poetiškos sielos literatas, gražiai piešė. 2007-aisiais jam pripažintas Kario savanorio teisinis statusas (po mirties), tais pačiais metais suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties).
Su juo nelygioje kovoje krito ir Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabo viršininkas Alfonsas Venckus, žinomas slapyvardžiais Karuža, Dėdė; Petras Lileikis (slapyvardžiai Girėnas, Žuvelė) - Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Karo lauko teismo pirmininkas, Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Administracinio ir ūkinio skyriaus viršininkas, partizanavęs nuo 1945 m.; vokiečių tautybės Alfredas Cherlė (slapyvardžiai Pranas, Pranukas, Vikruolis) - Šatrijos rinktinės štabo narys, partizanu tapęs 1945 m.; Antanas Žimkus, praleidęs partizanų gretose vos mėnesį.
Iš žuvusiųjų paimta daug ginklų: karabinų, šautuvų, pistoletų, revolverių, granatų, taip pat korespondencijos, nuotraukų.
Du partizanai - Steponas Geštautas (Žiogas, Uošvis) ir Petras Barauskas-Erelis - buvo sužeisti bei gyvi paimti į nelaisvę. Propagandiniais tikslais, siekiant įbauginti žmones, šiems kovotojams Plungės kino salėje buvo surengtas viešas-parodomasis LSSR MGB vidaus kariuomenės karinio tribunolo posėdis. 1951 m. spalio 30-31 d. pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-8 str. jie nuteisti mirties bausme.
Sovietams pavyko sunaikinti Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės štabą. Tai buvo iš anksto gerai suplanuota karinė operacija, į partizanų ryšininkų grandinę infiltravus išdaviką MGB agentą „Topor" („Kirvis"). 1951-ųjų rugpjūčio 22 d. agentas perėmė Šatrijos rinktinės štabo vado I.Čėsnos-Žento paketą, skirtą būrio vadui Armonui-Sauliui, kuriame Žentas kvietė Saulių susitikti rugpjūčio 28-ąją. Saugumiečiai išsiaiškino susitikimo vietą, ir prieš partizanus buvo pasiųsta MGB kariuomenė.
Nukentėjo ir partizanų artimieji - jie buvo ištremti į Sibirą", - baigė pasakojimą istorikė.
T.Ūksienė padeklamavo atmintyje išsaugotą I.Čėsnos-Bedalio eilėraščio fragmentą bei perskaitė savo kūrybos eilėraštį, skirtą žuvusiųjų pagerbimui.

GYVI JŪS - SU GYVAIS!

Vasario pūgos šėlo,
siautė,
Ir buvo baisiai neramu.
Palikęs liūdinčią
mergaitę,
Iškeliavai į pūgą tu.

- Ateisiu, kai pražys
žibutės,
Saulutei vyturys virvens,
Kai prie upelio suoks
lakštutė...
Tikėki, lauk - kulka
aplenks...

Sakei tada. Vis laukiau,
laukiau.
Tėvynės Laisvė tolo vis.
Žuvai tu, Laisvės
nesulaukęs.
Ašaros plaudavo akis.

Nestojau vis žibučių
laukus,
Ieškojau vietos, kur žuvai...
Klajodavau miškais,
palaukėm...
Ir vėl tu gyvas – tu čionai!

Ant tėviškės laukų granito –
Gyvi! Nežuvę! Gyvas tu!
Už Laisvę kas kovojo, krito,
Liks amžiams su gyvais kartu!

Po paminėjimo bažnyčioje, lydimi vėliavininkų, išvykome į Laukstėnų kaimą. Kalvomis ir kalneliais vingiuojantis kelias atvedė prie paminklinio akmens, kurį pašventino kun. V.Šidlauskas. Skulptoriaus Osvaldo Neniškio sukurto paminklo papėdę nuklojo gėlės, supleveno žvakučių liepsnelės. LPKTS Telšių filialo pirmininkės Reginos Chmieliauskienės vadovaujamo choro dainos bei giesmės nuvilnijo per Žemaitijos kalvas, primindamos gyviesiems, jog dar ne visi didvyriai pagerbti, dar yra neatliktų darbų.

Loreta KALNIKAITĖ
AUTORĖS nuotr.