Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XXVI

Istorija, paveldas ir keistenybės knygoje „Žemaičių Jankauskų ir Labženčių giminės"

Žemaitijai būdinga labai sena paveldėjimo tradicija, vadinama Saulės namų dinastija. Tai viena iš daugelio istorijos šaltiniuose randamų žemaičių kilmės teorijų. Ją aptikau prancūzų istoriko genealogijos tyrinėtojo Ch. L. T. Pichel knygoje „Žemaitija". Už šį leidinį turime būti dėkingi prof. Vydai Kęsgailaitei-Ragulskienei. Technologijos mokslų specialistė, viešėdama Kanadoje, aptiko šią knygą, parašytą angliškai. Supratusi didelę jos vertę, išvertė į lietuvių kalbą, ir 1991 metais ji buvo išspausdinta 30000 egzempliorių tiražu. Per trumpą laiką visos knygos buvo išpirktos.

Knygos pradžioje aprašoma senoji karališkoji šeima, žinoma Saulės namų vardu. Tos Nemunių dinastijos pradininku buvęs karalius Nemunis, kurį savo žemaitiškai-lietuviškai rašytoje knygoje „Istorija žemaitiška" minėjo ir mūsų garbusis istorikas bei švietėjas Simonas Daukantas.
S.Daukantas radęs duomenų, jog Rusnės saloje buvusi labai garsi šventa vieta – žinyčia, į kurią išminties semtis atplaukdavę net ispanai ir graikai. Vėlesnių laikų „vokyčiai ir kiti meldžionys teutonų", kariaudami su lietuviais bei žemaičiais, „Parusny sugriovę ant salos Rusnės įtakoj Nemuno žemaičių pagonių žinyčią, garsią ir didžiai godojamą senovėj, kurios altoriuj radę minavoti vokyčiai akmenį su parašu lotinišku, kursai rodęs, jog metuose 115 pirm gimimo Kristaus Nemunas, jūrų karvedys, atkeliavęs su šeimyna iš Kartaginos jūromis į žemaičius ir apsigyvenęs saloj Rusnės". Po kurio laiko Nemuno vadovaujami keliautojai nuplaukę iki Dubysos... S.Daukantas toliau rašė: „Visų pirmuoju kunigaikščiu kalnėnų ir žemaičių yra minavojamas Nemunas..."
Grįžkime prie knygos. Remdamasis rusų kronikomis bei kitais šaltiniais, autorius rašė, kad žemaičiai, atsikėlę prie Baltijos, buvę Nojaus sūnaus Džafeto palikuonys. Džafetas sukūręs papročius ir tradicijas, kurias žemaičiai garbingai išsaugoję. Jie turį didžiausią teisę teigti, jog yra visų aisčių genčių branduolys. Džafeto įkurta valdančioji dinastija nepertraukiamai gyvuojanti Žemaitijoje kaip Saulės namai. Manoma, kad ji yra visų seniausia dinastija pasaulyje. Galbūt ši užuomina prisidėjo prie to, jog Jurijus Lipovka tinklalapyje www.Mindove.lt - Lipovka mini 351 m. žuvus net 575-ąjį žemaičių valdovą, o atėję žemaičių protėviai nuo Kilimandžaro kalnų Afrikoje palikę ir dabar atsekamų pėdsakų Senovės Egipto civilizacijoje.
Pagal Saulės namų įpėdinystės paprotį, kiekvienas Žemaitijos valdovas šalį valdyti palikdavo jauniausiam paveldėtojui, dažniausiai sūnui. Taip Žemaitijos valdovo Dangeručio sostas atitekęs jo sūnui Montvilui, o jauniausias Montvilo sūnus Ringaudas pagal tą paprotį irgi tapęs Žemaitijos valdovu. Tiesa, XIII a. pradžioje jis valdė ne tik Žemaitiją, Lietuvą, bet ir didžiules dabar Rusijai priklausančias valdas, beveik visą dabartinę Ukrainą ir Baltarusiją.
Ko gero, ir Gediminas, save titulavęs kaip „lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis", jo valdytą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę paveldėjimo teise paliko jauniausiam sūnui Jaunučiui.
Deja, kai kurie Lietuvos istorikai ignoruoja Ch.L.T Pichel istoriją, nenori nė girdėti apie žemaičių Saulės namų dinastijos tradiciją...
šiais metais pasirodžiusioje „Lututės" leidyklos Kaune išleistoje knygoje „Žemaičių Jankauskų ir Labženčių giminės" plačiau apžvelgiau Žemaitijos istoriją, jos geologinę praeitį. Tačiau daugiausiai vietos joje skiriama iš Plungės rajono Paplatelės ir Grigaičių kaimų kilusiai Jankauskų-Labženčių giminei.
Po pasaulį pasklidusioje giminėje gausu įvairiausių sričių specialistų: darbininkų, verslininkų, ūkininkų, medicinos darbuotojų, teisininkų, menininkų, mokslininkų. Tarp aprašytųjų nėra lakūnų, kosmonautų, bankininkų gal tik todėl, jog dalis giminaičių nepanoro būti viešinami.
Rinkdamas duomenis, pastebėjau keistoką mūsų giminės sąsają su minėtu Saulės namų dinastijos papročiu. Tiesa, šalies paveldėjimas toli gražu nelygintinas su ūkio paveldėjimu, bet drįstu pasamprotauti ir apie tai. Gal tradicija nuėjo iki eilinių valstiečių.
Taigi mano kartos (esu gimęs 1941 m.) giminaičių prosenelis Domininkas Jankauskas, gyvenęs Plungės rajono Grigaičių kaime, žemę bei sodybą paliko jauniausiam sūnui Juozui. Kitas faktas: mano senelis Pranciškus Jankauskas savo sodybą su žeme Plokščių kaime paliko jauniausiam sūnui, mano tėvui Justinui Jankauskui, nors šeimoje buvo du vyresni sūnūs ir dukra.
Paveldėjimo klausimu minėtini du išlikę dokumentai, kurie iki galo nesuprasti. Vienas iš jų senovine rusų kalba 1895 02 03 rašytas ir vėliau du kartus papildytas dokumentas apie ilgalaikį žemės bei sodybos nuomojimą-perleidimą. Dokumentu, kaip carinės Rusijos Kauno gubernijos eksponatu, susidomėjo Kauno miesto muziejus, kur jo originalas ir saugomas. Dokumentas praskleidžia mano senelių, Pranciškaus ir Marijonos Jankauskų, atsiradimo Plokščių kaime aplinkybes, bet palieka ir kol kas neatsakytų klausimų, kurie ir analizuojami knygoje.
Kitas neaiškumų turintis dokumentas tai Pranciškaus Jankausko, gyvenusio Plokščių kaime, žemės bei trobesių 1931 04 20 sudaryta nuomos sutartis su Leonu Pociumi.
Aprašant giminaičių likimus, pateikiama daug istorinę vertę turinčių duomenų iš carinės Rusijos, pirmojo bei antrojo pasaulinių karų, tarpukario ir pokario laikotarpių.
Kuo knyga gali patraukti Šilalės rajono gyventojų dėmesį? Vienas aprašomos plačios giminės atstovas, knygos bei šio straipsnio autorius, apie 33 metus gyveno Gineikiuose ir Kaltinėnuose. Tad knygos poskyris „Naujieji laikai: pažiūros, pertvarka" bei dalis apie patį autorių yra glaudžiai susijusi su Šilalės rajonu, buvusia Kaltinėnų bandymų stotimi, Kaltinėnų vidurine mokykla bei Kaltinėnų seniūnija.

Pasaulio mokslininkai su vietiniais atstovais prie Kaltinėnų bandymų stoties 2008 m. vasarą

Knygoje skaitytojas ras ir sunkiai įsivaizduojamų gyvenimo epizodų. Platelių bažnyčios mirčių registracijos knygoje yra įrašas apie Barboros Žerlovskytės-Jankauskienės mirtį 1915 10 30. Paaiškėjo, jog, prosenelei mirus, našliu liko Domininkas Jankauskas su vaikais Petronėle ir Pranu.
Praėjus keletui mėnesių po Barboros mirties, 1916 02 29 Platelių bažnyčios santuokų registracijos knygoje atsirado įrašas apie 80-mečio našlio Domininko Jankausko iš Grigaičių santuoką su 30-mete Barbora Baltrimaite, o 1917 07 04 gimimų knygoje ir įrašas apie Domininko bei Barboros Jankauskų sūnaus Juozo gimimą. Negana to, iš Platelių bažnyčios mirčių metrikų knygos paaiškėjo, kad 1920 09 03 miręs Domininkas Jankauskas paliko dar ir kitą sūnų – Domininką. įraše apie prosenelio mirtį minimas jo amžius 90 metų. Tai yra 6 metų neatitikimas, lyginant su ankstesniu įrašu. Skaičiuojant pagal pirmąjį, Domininkas Jankauskas galėjo būti gimęs 1836 m., o pagal antrąjį – 1830-aisiais.
Apie minimą Domininką Jankauską giminaičiai arba labai mažai žinojo, arba informacijos sąmoningai neplatino. Labiau tikėtinas antrasis teiginys. Nors Domininko ir antrosios jo žmonos santuoka buvo registruota bažnyčioje, tarp giminaičių ji galėjo būti vertinama nepalankiai. Kaipgi kitaip, juk po pirmosios žmonos mirties nebuvo praėję nė penki mėnesiai, be to, antroji moteris, registruojant santuoką, buvo 50 ar net 56 metais jaunesnė už Domininką. Net dabar tai nelengva įsivaizduoti, o XX a. pradžioje žmonių pažiūros buvo gerokai konservatyvesnės.
Man su broliu Justinu mokantis Grigaičių pradinėje mokykloje, ją lankė ir dvi Domininko Jankausko sūnaus Juozo dukterys. Mūsų mama tada tik užsiminė, jog Regina ir Vanda Jankauskaitės esančios tolimos mūsų giminaitės. Pernai, siekdamas išsiaiškinti tos giminystės ryšius, jas susiradau, bet šios nieko negalėjo paaiškinti. Tačiau atrado dokumentus, rodančius, kad Juozo Jankausko tėvas buvo Domas. Tada padarėme prielaidą, jog minėtas senelis Domininkas Jankauskas, be dukters Petronėlės ir sūnaus Pranciškaus, turėjo dar vieną mums nežinomą sūnų Domą, o Juozas buvo to Domo sūnus. Tik tai leido Reginą ir Vandą pripažinti giminaitėmis.
Atradus Platelių bažnyčios įrašus, ėmė ryškėti tikrieji giminystės ryšiai. Ilgokai pats negalėjau patikėti tuo, ką aptikau, dar sunkiau pavyksta įtikinti giminaičius. Suvedus rastuosius duomenis į amerikietišką giminės medžio genealogijos ir šeimos istorijos kūrimo programą MyHeritage, atsirado pastaba, kad Barbora Baltrimaitė per jauna būti Domininko Jankausko žmona, o Juozas ir Domininkas Jankauskai, gimę 1917 m. ir vėliau, negali būti vyresniojo Domininko Jankausko vaikai. Aišku, dabar neįmanoma giminystės įrodyti pagal DNR tyrimus, o XX a. pradžioje valstiečiams vargu ar tai buvo aktualu.
Daug kas netiki, jog minimi vaikai su antrąja žmona galėjo būti 80-mečio ir dar vyresnio Domininko. Tačiau man, išklausiusiam Vilniaus aukštosiose mokyklose dėsčiusio docento, vėliau profesoriaus Juozo Markulio žmogaus fiziologijos paskaitų kursą, tokios žinios atrodo realios. Dėmesio vertas ir kitas knygoje minimas epizodas, kai palyginti jaunas našlys vedė keliais metais už savo mamą vyresnę merginą.
Giminėje būta ne tik keistuolių. Dėmesio vertos žinomos ilgaamžės, gausios, po 812 vaikų užauginusios šeimos, aprašomi carinės Rusijos kariuomenėje tarnavusių bei tokios tarnybos išvengti mėginusių giminaičių, taip pat tarpukarių Lietuvos kariuomenėje tarnybą atlikusių ir vokiškiesiems bei rusiškiesiems okupantams bandžiusių priešintis ar katorgą ir tremtį išgyvenusių giminių likimai. Knygos turinys įvilktas į skaitymą paįvairinantį pasaulio išminties rūbą.
Knygą galima rasti Šilalės viešojoje bibliotekoje.

Benediktas JANKAUSKAS
Nuotr. iš autoriaus archyvo