Medvėgalio papėdėje: veidai, įvykiai, istorija XIX

Mano krašto kultūrinis palikimas

Esu, galima sakyti, upyniškis. Gimiau Patulės kaime, brendau mokydamasis Upynos, Skaudvilės mokyklose, vėliau Vilniaus pedagoginiame ir Vilniaus universitete, kuriuose studijavau lietuvių ir anglų kalbas. Į švietimo problemas pradėjau gilintis nuo studijų, o susidomėjimas šia sritimi ypač sustiprėjo, dirbant apie pedagogiką rašiusiame žurnale. Vėliau pasinėriau į žmogaus ugdymo mokslą. Apsigynęs daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, nuėjau ilgą kelią nuo dėstytojo iki profesoriaus. Rašiau įvairiais švietimo klausimais, bet minties centras – kaip kūdikis, gimęs gležna būtybe, ugdomas tampa pilnaverčiu žmogumi, kaip jis bręsta dvasiškai ir koks šiame kontekste yra švietimo, mokytojo vaidmuo.
Šiuolaikiniame pasaulyje laimi tas, kas tobulai rengia jaunąją kartą. Jeigu mes norime išlikti kaip tautinė bendruomenė, negalime praleisti pro pirštus mūsų kaimo žmonių kultūrinio palikimo. Kaimas, kuriame aš gimiau, fiziškai išnyko, bet žmonės, jų vaikai, vaikaičiai pasklido po Lietuvą, jie kuria mūsų ateitį. Jiems reikalinga istorinė atmintis. šiuo tikslu renku duomenis iš archyvų, vyresnių žmonių prisiminimus apie savo gimtojo krašto praeitį bei iškilius mokytojus. šiame „Šilalės artojo" numeryje siūlau Jums, mieli skaitytojai, straipsnį apie Upynos mokytoją Motiejų Martišių.
Romanas VASILIAUSKAS

Į mokinio širdį pasitelkus literatūrą

Kokia kita profesija yra dar atsakingesnė, garbingesnė ir reikalauja aukštos kvalifikacijos nei mokytojo? To klausė Aristotelis. Ir iš tiesų mokytojo vaidmuo bei atsakomybė yra svarbūs ne tik todėl, kad jis turi gerai organizuoti mokymo procesą, perteikti žinias, nuolat tobulinti ugdymą, bet ir dėl to, jog jo veiksmus atidžiai seka mokiniai, jie mokosi iš jo. Autoritete slypi pavyzdys, kuriuo galima remtis, klausyti patraukiančio ir jausmus žadinančio žodžio. Beje, mokinius traukia ne žodžiai, o tas, kas juos sako. Mokytojo autoritetas gali ir skatinti, ir stabdyti.
Mokytojas Motiejus Martišius priskirtinas tai pedagogų kartai, kurio asmeniniai bruožai, jo idealizmas darė didelę įtaką mokiniams, leido nutiesti tiltą tarp mokytojo ir vaikų, kurti aplinką, kurioje visi jaustųsi komfortiškai. Motiejus, gimęs tarpukario Lietuvoje (1930 09 20), Patulės kaime, giliai įleido šaknis į savo tėviškę. Upynoje baigęs pradinę mokyklą, su žinomo šios mokyklos mokytojo A.Šlapiko rekomendacijomis mokslus tęsė Tauragės gimnazijoje. Nuo vaikystės būdamas atkaklus, vardan mokslo nevengęs fizinio darbo, anksti pažino mokslo kainą. Tai, matyt, ir formavo nuostatą, kad tik prusinant savo kraštiečius, galima ekonomiškai bei socialiai pakelti jų gyvenimo lygį. Todėl ir pasirinkimą būti mokytoju lėmė ne kokia žodinė agitacija ar ekonominis išskaičiavimas, o įsitikinimas, jog tik šviečiant žmones, galima juos prikelti.
Pirmąją pedagoginio darbo patirtį M.Martišius įgijo Rūtelių ir Gvaldų pradinėse mokyklose. Vėliau, 1953 m., pravėrė Šiaulių pedagoginio instituto duris. Pasirinkęs širdžiai artimą lituanistiką, 1958-aisiais baigė šio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Tais pačiais metais pradėjo mokytojauti Skaudvilės rajono Batakių septynmetėje, vėliau tapusioje vidurine, ėjo ir mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas. Batakiuose ypač daug dėmesio skyrė mokinių literatūriniam išprusimui, todėl nepasitenkino vien pamokomis, o vadovavo literatų būreliui, išleido penkis mokinių kūrybos almanachus „Pavasariniai pumpurai". Darbai buvo pateikti jaunųjų literatų kūrybos konkursui Vilniuje ir Švietimo ministerijos apdovanoti pirmojo laipsnio diplomu. Literatų kūryba buvo atsieta nuo tuometinės tarybinės ideologijos. Joje atsispindėjo meilė tėvynei, jos gamtai, Lietuvos istorijai, lietuvių kalbai. Viena Batakių vidurinės mokyklos mokinė pasakojo: „Prisimenu didžiules mokytojo M.Martišiaus pastangas vesti mus, kaimo vaikus, meno pažinimo keliu. Jo dėka stebėjome spektaklius Kaune, Šiauliuose, pirmą kartą pamatėme baletą".
Batakiuose pasireiškė ir žurnalistinis mokytojo polinkis. Jis rašė pedagoginėmis ir bendražmogiškomis temomis, išryškindamas takoskyrą tarp gėrio ir blogio, ieškojo pozityvių faktų bei sąlygų, galinčių formuoti mokinio tautinį ir pilietinį identitetą.
Motiejus buvo namisėda, kur bebūtų, ilgėjosi tėviškės. Neatsitiktinai 1973-iaisiais jis grįžo į savo Upyną, kurioje iki gyvenimo pabaigos dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju bei direktoriaus pavaduotoju. Pradėjus mokyklą pertvarkyti demokratiniais pagrindais, lituanistui atsivėrė naujos veiklos kryptys. Motiejus kartu su kitais Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais (K.Jukniumi, K.Lovčiku, R.Žulkute, S.Statkevičiene) pasirašė pareiškimą dėl Sąjūdžio mitingo organizavimo šilalėje.

Žmogiškumo ugdymo link

M.Martišius savo karjerą grindė mokinių bendražmogiškų savybių ugdymo būtinybe. Jo manymu, kiekvienas vaikas mokykloje turi bręsti doru, teisingu, atsakingu Lietuvos piliečiu, gerbiančiu tai, kas brangu visai tautai, neabejingu istorinei atminčiai. Šiam tikslui įgyvendinti lietuvių kalba ir literatūra labiausiai tiko. Todėl jo darbo pagrindas mokinių pagarbos knygai ugdymas. Kiekviena knyga jam buvo šventenybė, jis žinojo leidyklų planus, sekdavo naujienas, visas laisvas laikas buvo užimtas ne būties gerinimu, materialinės gerovės kūrimu, o gilinimusi į knygas. Jo nebuvo užvaldžiusios tos praktinės ir buitinės kaimo mokytojų aktualijos, kurios dėl perdėto rūpinimosi savo buitimi, didelės fizinio darbo apimties popamokiniu laiku trukdo kelti kvalifikaciją, tinkamai pasiruošti pamokoms,užmegzti, bendradarbiauti ir palaikyti ryšius su kaimo mokiniais bei jų tėvais. Motiejaus šeima (žmona Stasė, taip pat lituanistė, dukrelė Rasa, skaudžios ligos pakirsta anksti išėjusi Anapilin, duktė Aušra, daug pasiekusi literatūros tyrinėtoja, ir sūnus Saulius) vedė smulkų ūkį, tik kaip būtiną pragyvenimo šaltinį.
Kai atvykęs į tėviškę užsukdavau aplankyti savo žemiečio, pirmiausia patekdavau į biblioteką su daugybe knygų bei šventųjų paveikslų. Tokioje aplinkoje sunku įsivaizduoti susitikimą, per kurį nebūtų pasidalinta literatūrinėmis naujienomis. Išleidus naują J.Marcinkevičiaus, J.Mikelinsko, R.Granausko, K.Sajos ar kito autoriaus knygą, ją atidžiai perskaitęs, Motiejus įnikdavo nagrinėti jų herojus, kūrinio meniškumą. Naująjį lygindavo su ankstesniuoju, remdamasis gana solidžia savo gyvenimo patirtimi.
M.Martišius labai stengėsi, jog vis labiau materialėjančią mokyklą sugrąžintų į tiesos kelią, siekė, jog gilinimasis į jausmus, savo vidinį pasaulį taptų mokinių ugdymo pagrindu, jų tautinio identiteto sudėtine dalimi. Jis manė, kad jeigu mokykla prasilenkia su tikrove: (viena žodžiuose, o visai kita gyvenimo praktikoje), ugdymas daug ką praranda. Suprasdamas, jog aukštesniųjų tapatumo ugdymo tikslų galima pasiekti tik išmokius elementarių kalbos dalykų, mokytojas kantriai mokė vaikus nagrinėti sakinius, pažinti kalbos sistemą, rašybos taisykles taikyti praktikoje, pajusti malonumą skaitant.

Nuo pamokų iki dvasinio ugdymo

Mokinio ugdymas – nenutrūkstamas procesas. Jis vyksta mokykloje ir šeimoje, bažnyčioje ir klube, bibliotekoje ir muziejuje, per televiziją ir spaudą. Mokiniai ateina į mokyklą su savo tėvų pažiūromis, įsitikinimais bei lūkesčiais, o išeina iš jos jau su pakitusiomis, mokytojų pakoreguotomis, susistemintomis žiniomis ir patirtimi. Nuolat esame veikiami vienas kito. Tačiau mokytojui dažnai iškyla dilema: ar sieti savo profesinę veiklą su bendruomenės gyvenimu, ar dirbti tik mokykloje ir daugiau nieko nematyti. M.Martišius, per pusę amžiaus paskyręs švietimui, tikėjo, kad ten, kur nėra draugiškos bendruomenės, mokinių bei suaugusiųjų bendravimo, negali būti ir geros mokyklos.

M.Martišius diskutuoja su mokiniais (Nuotr. iš asmeninio archyvo)

Todėl nedaug, ko gero, Lietuvoje yra kaimo mokyklų, kuriose būtų lankęsi daugybė garsių rašytojų: R.Granauskas, B.Baltrušaitytė, A.Bražinskas, M.Martinaitis, K.Saja, G.Kanovičius, aktorius L.Noreika ir kt. šių susitikimų iniciatoriai lituanistai Martišiai. Mokiniams originalus ir autentiškas rašytojų žodis paliko neišdildomų įspūdžių, aktyvino jų mąstymą.
Iš mokinių dalyvavimo humanitarinio pobūdžio užklasinėje veikloje išsikristalizuoja jų santykis su tautos istorine praeitimi. Motiejaus pozicija istorinės atminties ugdymui atsiskleidė dar sovietmečiu, kai jis 1978 m. pradėjo aktyviai reikštis spaudoje.
žmogaus vertė, mokytojo akimis, sklinda iš jo gerumo. Todėl žmonių santykiai, nepaisant jų amžiaus ar lyties, turi būti grindžiami ne pykčiu ar smurtu, o gerumu.
Mokytojas M.Martišius buvo ir tebėra gerbiamas Upynos žmonių. 2010 m. jam suteiktas Upynos krašto šviesuolio vardas. 2012-aisiais jis gavo Padėkos raštą iš Šilalės viešosios bibliotekos už kūrybinį bendradarbiavimą su Upynos biblioteka, tais pačiais metais apdovanotas Šilalės savivaldybės „Padėkos lašu" už nuopelnus, plėtojant etnokultūrinę veiklą.

Romanas VASILIAUSKAS